Ištrauka iš saves

Elegantiškas rytas. Teka vakarietiška saulė.
Arbatos puodelyje niekad netelpa  norimas kiekis arbatos pagalvoju ir su keliomis personomis toliau žaviuosi dangumi. Tokiomis akimirkomis rodos, kad viskas ko reiktų iš gyvenimo ir yra ši sekundė.
-Eime pasivaikščioti.
Prabyla tauta. Atsistojam ir judam pirmyn, o gal gilyn... Jaučiuos it smėlis barstomas vėjo. Dešinė ir kairė mūsų skridimo krantais kryptis. Randam gelbėtojų stotį. Tiksliau nedidelį namelį, ant kurio stogo, kaip vėjo sunešti netrukus gulėjome. Saulė kilo, mūsų fronte grojo tobulos muzikos pavizdys.
-Dieve, kaip buvo gražu!