bavardis

Į kambarį įbėgo alkanas katinas. Jis nepaisydamas to, kad buvo dar tik trečia valanda ryto ir to, kad dvi pastarąsias savaites nesirodė namie, užšoko ant  Felikso ir pradėjo piktai murkti. „Tave, bjaurybe, reikėjo nuskandinti kartu su broliais ir motina“ -  telepatiškai grasino katinui, knygos veikėjas. Katinas, kurio vardo, niekas nežinojo, iškilmingai mosuodamas uodega, ištipeno iš miegamojo, paskui jį, riebiai rusiškai nusikeikęs, išžirgliojo ir Feliksas. Virtuvėje suradęs penkis kilogramus pačio pigiausio kačių pašaro, numetė ant žemės sotumo jausmą suvalgiusiam katinui. Besotis nieko nelaukęs puolė kramtyti, čepsėti ir ryti. Feliksas grįžo į lovą, pas savo žmoną. Ji knarkė taip garsiai, kad  net pati kartais pabusdavo išsigandusi, tad Agnesės burna, kaip ir savigiųjų gėrimų parduotuvė buvo pravira visą naktį. Jos seilės tyliai tekėjo riebiu smakru. Moteris garsiai sudejavo ir nutraukusi nuo vyro prakaitu dvokiančią antklodę, nusisuko ant kito šono. Spyruoklės garsiai suinkštė ir su pasimėgavimu įsirėžė Felikso nugaron. Suvokęs, kad šią naktį pusnuogė sapnų princesė jo jau nebeaplankys, jis atsiduso ir išsiropštė iš lovos. Jam skaudėjo nugarą, nes senasis judviejų čiužinys jau buvo labai išgulėtas. Pora nusipirko jį iškart po vestuvių, taigi jau dvidešimtmetį ant jo ilsisi karstadirbys ir jo žmona.
Nedideliame namelyje buvo trys kambariai, tualetas su vonia ir keturios paklydusios sielos: Feliksas, jo žmona Agnesė, judviejų duktė Ieva ir Felikso prosenėlės kaimynės antros eilės pusseserė, kurios vardo niekas nežinojo. Vadino ją mirusios prosenėlės vardu – Klara. Šis mažas nameliūkštis ir priklausė šiai šimto ketverių metų damai. Jos smegenys buvo įšaldytos ligos, kurios pavadinimo Feliksas negalėjo ištarti. Liaudies kalba kalbant, moteriškė kalbėjo su dievais. Kartais jos protas šiek tiek praskaidrėdavo, bet tai nutikdavo labai labai retai. Dar visai neseniai ją gydė elektros šoko pagalba, bet valstybei tai pasirodė per brangu, todėl pradėjo gydyti ją raminamaisiais ir migdomaisiais. Po paskutinio elektrošoko seanso, Klaros protas praskaidrėjo ir ji sutarė su Feliksu, kad jis ir jo šeima ja rūpinsis, jei ši po mirties paliks jiems savo turtą. Feliksas tikėjosi greitai praturtėti. Po jo sandorio su Klara praėjo jau dvidešimt metų. Per šiuos metus sielos liga progresavo ir pavertė ją gyva numirėle. Deja, Dievas nepanoro pasiimti jos sielos... Ji tapo nemirtinga. Atrodė, kad tie migdomieji ir raminamieji veikė ją, kaip gyvybę palaikantis ambrozija. Taigi Klara dėl savo nemirtingumo buvo praminta - Kalniete. Kalnietė  - Klara.
Feliksas nusprendė aplkankyti Klarą. Jos kambaryje buvo tamsu, bet švaru. Saulės spindulėlis čia, buvo retas svečias. Čia viską tvarkė Klaros seselė, ji čia ateidavo kiekvieną dieną, patikrindavo ar tinkamai veikia raminamieji, sugirdydavo dar ir porciją migdomųjų, pakeisdavo jos sauskelnes. Ji rūpestingai užtraukdavo užuolaidas, kai išvėdindavo kambarį.
-  Klara, - tyliai, bet pagarbiai kreipėsi į ją Feliksas.
Ji, kaip ir visuomet miegojo. Nesulaukęs atsakymo, Feliksas išėjo iš kambario ir nužingsniavo į virtuvę, kurioje miegojo Ieva. Prie dubens vis dar gulėjo katinas. Jis jau nebevalgė, tiesiog gulėjo. Katinų džiaugsmo maišas buvo beveik tuščias. Feliksas ištraukė stiklinę, pripildė ją šulinio vandens. Su pasišlykštėjimu išgėrė. Jis niekaip negalėjo pamiršti, kad praeitais metais kaimynas čia porą kartų šlapinosi. Nusijuokė. Po to, kai Feliksas dalgiu nupjovė jo garbę, tapo kuklesnis.
Į virtuvę įšlepsėjo Agnesė. Jos naktiniai marškiniai buvo permirkę prakaito ir seilių  kokteiliu. Feliksas supratęs, kad lova dabar jau bus tusčia, grįžo į miegamąjį, kad pabaigtų sapnuoti sapną. Deja, vos tik sudėjo bluostą, į kambarį sugrįžo žmona, nešina padvėsusiu, išpampusiu katinu:
- Tavo darbas? - paklausė
- Bet aš jam nieko nedariau, - teisinosi  nustebęs Feliksas.
- Pakako, kad palikai jam penkis kilogramus katinų ėdalo. Negi pamiršai, kad jis nejaučia, kada yra sotus?
- Jam jau pats laikas buvo dvėsti. Kiek jam metų? Turbūt jau per šimtą, kaip ir tai senei, - teisinosi vyriškis.
- Ša, nekalbėk taip, ji nors ir nejuda, bet girdi. Tą katiną ji mylėjo labiau už viską pasaulyje. Nepamiršk, kad jei tas katinas būtų buvęs žmogumi, ji būtų palikusi visą savo turtą jam. Ką man su juo dabar daryti?
Feliksas minutėlę pamąstė:
- Įmesk į kaimyno šulinį.
Agnesė išėjo, o Feliksas sugrįžo į sapno karalystę, „Puikus rytas, ir katinas, kainuojantis penkis litus per mėnesį nudvėsė, ir kaimynui atkeršijau“ – nudžiugo jis, prieš užmigdamas.