bokštas 10(b)-(a)

labai labai seniai buvo toks „bokštas“. Tęsiam.

Kitur.
Rusija, 20xx metai.
Miškas – anapus tvoros

Romanas Galkinas kurį laiką negalėjo suprasti, kur jis yra. Bjaurus jausmas kažkodėl vertė jį manyti, kad vakar buvo gerta, ir gerta bjauriai – be tvarkos ir be saiko. Galva dūzgė it transformatorius be alyvos, skrandis buvo susisukęs į mazgą ir ritmingai susitraukinėjo, burna buvo (kažkodėl) pilna žemių ir spyglių, o akys teigė, kad aplinkui – visiškai tamsu. Matyt, neskubiai sumojo Romanas, dėl to, kad guliu veidu į žemę. Jis lėtai pasivertė ant šono ir nusispjovė.
Gulėdamas aukštose žolėse ant šono jis ėmė prisiminti, kad visgi negėrė, o šliaužė palei tvorą, padabintą spygliuota viela, klausydamasis garso, kaip kad liepė „Nivos“ vairuotojas – kad šoko, ir – kas tada? – jausmas, lyg kas būtų stumtelėjęs iš priekio, o gal ir iš nugaros, pasaulis susisuko į spiralę, o temstančioje sąmonėje sukosi vienintelė mintis – fotoaparatas, kaip fotoaparatas?
Ši mintis Galkiną kaip reikalas nugasdino ir jis skubiai atsisegė kuprinę. Fotoaparatas bent iš pažiūros buvo sveikas.
„Bent tiek gerai“, pagalvojo Galkinas, išsitraukė kompasą ir ėmė jį sukioti. Rodyklėlė stovėjo kaip įkalta. Tas Romaną irgi paguodė. Jis atsargiai iškišo galvą iš žolių ir apsižvalgė – viskas atrodė taip, kaip ir pasakojo „Nivos“ vairuotojas – iš pažiūros bekraščiai laukai, tolumoje susiliejantys su apsiniaukusiu pilku dangumi, apleista ferma, išbetonuotas jos kiemas su atvira kanalizacijos anga, iš kurios lipo žmonės (tiesa, kažkaip keistai – kojomis į viršų), akivaizdžiai – rūkyti, nes bent pora jau stovėjo su rūkstančiomis cigaretėmis, centre, ir, žinoma, žolėmis apaugęs nusileidimo takas.
„Taigi, “ – pagalvojo Romanas – „kol jie rūko, man geriau nesirodyti. “
Ir tada jis padarė pirmą savo klaidą anapus tvoros – jis pažvelgė į viršų, ten, kur turėjo būti apsiniaukęs ir pilkas dangus.
Galkinui pasisekė, kad kažkuris iš rūkančiųjų garsiai nusijuokė ir niekas neišgirdo, kaip jis atlieja karčia žalia tulžimi.

Pasaulis suktis baigė negreitai – kai paskutinis iš rūkančiųjų žemyn galva sulindo į angą kiemo viduryje. Romanas atsistojo pilnu ūgiu ir, stengdamasis nežiūrėti į viršų, patraukė link nusileidimo tako, kuriame jau žiebėsi šviesos.
„Kaip jis sakė – intervalas – penkiolika sekundžių? “ – mąstė Galkinas – „penkiolika sekundžių, taip išeina, stoviu ant užžėlusio tako, tada ūžimas nutyla ir turiu tris sekundes perbėgti naudojamą nusileidimo tako ruožą – iki kito užžėlimo. Taip pribėgti iki pat nusileidimo tako pabaigos, kur sukrauti betoniniai blokai – o iš ten viskas ir matysis. “
Aukštos žolės vis stipriau ir stipriau lingavo vėjyje.

Patalpoje be langų sėdėjo penkiese – vis dar tokie pat nekalbūs. O ką bekalbėsi, kai poerdvyje leidžiasi lėktuvas, nešinas ypač svarbiu kroviniu, o tavo pareiga – „įparkuoti“ jį į angarą, esantį įprastoje erdvėje. Tik tiek, kad tų priėmimų buvo krūvos – pirštai jau kuris laikas nebedrebėjo, prakaitas nežliaugė, o pati priėmimo procedūra buvo panašesnė į orkestro atliekamą kūrinį – tik tiek, muzikantų buvo vos penki, o dirigentas be perstojo improvizavo.
Dviejų vienodų nusileidimų niekad nebūna – nei ten, nei čia. Vienoda tik stabilizavimo procedūra – penkiolika sekundžių čia, kol lėktuvas šokinėdamas tarp poerdvio ir įprastos erdvės pravažiuoja visą nusileidimo taką, tada dviejų sekundžių pertrauka ir tas pats lėktuvas, šįkart gerokai lėčiau, vėl pravažiuoja nusileidimo taką, jau daugiau laiko praleisdamas erdvėje, o ne poerdvyje. Ir taip penkis – aštuonis kartus.
Nelabai patogu, bet vistiek – teleportacija.
– Vyrai, pasiruošiam!
Simfonija prasidėjo. Iš blokų sujungimų lubose pasipylė žemės.

Romanas Galkinas bėgdamas per neužžėlusią nusileidimo tako dalį nė nepastebėjo, kaip iš jo kišenės iškrito kompasas.

Operatorinės kampe suskambo senas juodas bakelitinis telefonas, padengtas gan storu dulkių sluoksniu. Siero neslėpdamas nuostabos pakėlė ragelį.
– Kas per juokeliai?! – užriaumojo balsas jame – Tučtuojau pasiaiškini!
– Tamsta majore, – Siero antakiai pakilo į kaktos vidurį – su visa derama pagarba drįstu pareikšti, kad nesuprantu apie ką kalbate!
– Kompasas, pusproti, – majoras tikrai nebuvo nusiteikęs gerai – nachrien mums transportavai kompasą? Iš kur jis išvis?
– Tamsta majore, – Siero atgavo pusiausvyrą – patikinu jus, kad nei aš, nei mano komanda nereglamentuoto inventoriaus, juo labiau kompasų, į zoną 32A neįnešė.
– Man nesvarbu, atsinešė, neatsinešė, reglamentuota, nereglamentuota! – putojosi aname laido gale – išsiaiškint!
– Supratau, vykdau.
– Kitas ryšys po trijų minučių. Kad man būtų išsiaiškinta! Ryšio pabaiga.
Siero padėjo ragelį ir peržvelgė savo komandos narius. Ne, jie tikrai nesinešė čia kompasų – tai ir arkliui aišku. Vadinasi, turim parazitą. Jis patraukė prie kopečių.

Romanas tuo metu iš kuprinės išėminėjo fotoaparatą. „Tataigi, “ – galvojo jis, – „nepatikės, Dievas mato, nepatikės... sensacija, anšlagas, garbė... nors garbę išbraukt – kam jinai man, tik bėdų pridarys, anšlagą irgi – bet vistiek – sensacija. Kas galėjo pagalvot – jie čia panosėj teleportaciją užspaudę sau laiko... “
Iš susijaudinimo jis nepastebėjo, kad iš kanalizacijos angos išlenda žmogus – galvoje sukosi tik „diafragma 5, 6, išlaikymas – 1/20... “

Siero jį pamatė beveik iškart – ir jam iškart atvipo žandikaulis. Tarsi blogam sapne žmogus pakėlė fotoaparatą prie akių – „idiotas, Dieve mano, jis ką – apie tikimybines bangas ir stebėtojo efektą nėkart neskaitęs... “ – ir, rodytųs, visą amžinybę spaudė fotografavimo mygtuką – Siero mintyse spėjo paskaičiuoti, kad evakuotis nepavyks.
„Kalės vaikas“, prieš užtemstant sąmonei spėjo pagalvoti jis, „duok Dieve, gyvi liksim, kailį gyvam nudirsiu“

Kad ir kaip būtų keista, Romanas sąmonės neprarado. Jam iš po kojų išslydo žemė, ir jis pamatė, kaip fotoaparatas tampa pilka mase, lyg migla, lyg plastelinu, ir ta pilka masė plečiasi, apgobia jo rankas, kurios irgi ima pilkėti ir išnykti, ir ta pilkuma plečiasi visur – staiga jam pasidarė baisu, kad tai – dalykas, baisesnis už mirtį, ir jis stipriai stipriai užsimerkė, panosėje burbėdamas maldelę tol, kol pilkuma nepasiglemžė liežuvio, ausų, vokų ir akių.

Laikas Romanui prarado prasmę. Jis nebeturėjo kūno. Nebuvo smegenų, taigi, ir sąmonės, tačiau Romanas egzistavo kaip tobula abstrakcija – nesuvokianti, išskydusi ir apgobianti viską, ko nėra – tokiu būdu žinanti (jei tai galima pavadinti žinojimu) viską, kas yra. Tai buvo visiška nirvana, tačiau Romanas neturėjo kūno, kuris tai būtų suvokęs.

Viena amžinybe vėliau – Rusijos federacija, 20xx metai.

Romanas susivokė vėl esąs. Pilkas dangus vis dar buvo šlykčiai susuktas, tačiau fermos nebebuvo – už kokių šimto metrų gulėjo penki vyrai su karinėmis uniformomis – rodos, be sąmonės. Kiek tolėliau pilko dangaus fone stūksojo bokštas.

Staiga nutilus visiems balsams, savo kambaryje iš neramaus miego prabudo Valerijus Dimovičius.