Geltonas Kraujas 2 dalis

  Trolis atsisuko ir klausiamai pasižiūrėjo į Matą. Šis linktelėjo, ir abu pasileido Ievos įkandin. Visi ryšuliai su maistu ir kitomis atsargomis liko ant kelio, tačiau grįžti pasiimti nebėr kada. Mergina silpna, ir toli nenubėgs. Nors kas žino...
  Medžių kamienai greitai skriejo pro šalį, priekyje kartais sušmėžuodavo ruda Ievos suknelė. Porą kartų pasigirdo garsus trakštelėjimas, kai Toras nepasivargindavo aplenkti kokį jaunesnį medelį. Mato galvoje padrikai šėlo mintys. Ką ji darys... Ką jis darys? Priesaika, kuri jį surišo kardo įteikimo dieną, turi būti sulaužyta. Anksčiau ar vėliau...
  Po dvidešimties sekundžių beprotiško bėgimo Ievai baigėsi jėgos ir ji sukniubo. Matas su Toru sustojo už poros žingsnių ir susižvalgė. Netoliese iš medžio triukšmingai į orą pakilo keletas paukščių.
  Tai, ką jie matė prieš minutė laukymėje – neabejotinai magiškos galios valdymas. Ši mergina - geltonkraujė... Gvardietis tiriančiu žvilgsniu nužvelgė sunkiai alsuojančią merginą. Ant kaklo buvo nedidelis įdrėskimas, tikriausiai bebėgant perbraukė šakelė. Keli besisunkiantys kraujo lašeliai tamsiai oranžiniai, dar beveik raudoni. Vienas iš dažno magiškos energijos valdymo ilgalaikių padarinių – geltonas kraujas. Nepatyrusi, jauna...
  Ieva atgavo kvapą ir apsivertusi negrabiai atsisėdo. Išgąsčio pilnos akys akimirką tyrinėjo gvardiečius. Staiga veidukas prisipildė ryžto, visi raumenys įsitempė. Lyg užspeisto žvėries.
  - Nesiartinkit. Jei žengsit bent žingsnį aš... – grasinamai iškėlė ranką – aš jus iškepsiu... Prisiekiu!
Kelias sekundes tvyrojo tyla. Matas iškėlė rankas ir lėtai žengė vieną žingsnį atgal. Toras susirūpinusiu snukiu į jį žvilgtelėjo ir padarė tą patį.
  Ieva nepatikliai į juos žiūrėdama po truputį atsistojo. Ranka vis dar ištiesta gvardiečių pusėn.
  - Manęs neuždarysit! Nepasiduosiu... Niekada! – Išpyškino uždususiu, tačiau žymiai ryžtingesniu balsu. – Palikit mane ramybėje.
Matas susikaupęs žvilgsnis buvo įsmeigtas jai į akis. Jo Didenybės įstatai reikalavo, kad apie visus geltonkraujus būtų pranešta Medžiotojams. Šie kažkokiu būdu sugebėdavo ypatingų galių turinčius žmones paimti nelaisvėn ir... Niekas nežinojo, kas būdavo toliau. Juos nugabendavo į Dangaus Vartų tvirtovę. Bet čia – jauna mergina... Gvardietis klausiamai pakėlė antakį ir pasižiūrėjo į trolį. Šis atsiduso ir linktelėjo. Pats laikas palikti gvardiją.
  - Nusiramink. Mes tavęs neišduosim.... Gana man tų nesąmonių.
Matas nusiėmė apsiaustą. Paskutiniai saulės spinduliai apšvietė plieninius Jo Didenybės Karališkosios Gvardijos kapitono antpečius. Matas juos atsegė ir numetė ant žemės. Ieva į jį spoksojo sumišusiu žvilgsniu.
  - Ką?..
  - Aš žinau, kad tu nieko blogo nepadarei. Galėjai bet kada panaudoti savo galią prieš kaimiečius... Arba prieš mus. Bet tu to nedarei.
  Toras pritariamai linktelėjo.
  Mergina susiraukė. Matas žinojo, ką ji galvoja – ar gali mumis pasitikėti? Aišku, paklaus. Klausimą be tinkamo atsakymo. Jauna...
  - Kaip man žinoti, kad jūs apsisukę manęs neįskųsit?
  - Duočiau garbės žodį, bet jis ką tik tapo nieko vertas. Galėtume tave lydėti, kur tu bekeliautum.
    Ieva visai suglumo. Veide atsispindėjo minčių karas.
  - Kodėl?.. Kad galėtumėte mane prižiūrėti? Ar miegančią nudobti? Nuvesti į Dangaus Vartus?
  Taigi, ji žino. Įdomu, ką ji dar žino?
  - Jeigu mus paleisi, mes galėtume apie tave pranešti Medžiotojams, kurie tave susektų ir suimtų. Jeigu mes eisime su tavim, mes galėtume tave nudobti vietoje. Tačiau jeigu mes nemeluojame?..
  - Nežinau...
  - Keliauti vienai tau nesaugu. Vargu, ar sugebėtum pati susitvarkyti su būriu skvargų.
  Ieva išraudo ir suraukė antakius. Vis dėlto, kokia ji jauna ir graži... Per jauna tokiems rūpesčiams.
  - Jūs nežinot, ką aš galiu.
  - Mes matėm, kiek jėgų iš tavęs atėmė vienas nedidelis ugnies kamuolys. Aš buvau fronte, pakankamai žinau apie tokius kaip tu. Tu dar nepatyrusi.
  - Motina spėjo mane šio to išmokyti.
  Motina. Sugebėjimas paveldimas...
  - Motina... Jei tu ne su ja, reiškia ją suėmė. Galbūt tikiesi ją pati išvaduoti?
  Ieva aiktelėjo, bet tuoj pat susigriebė.
  - Galbūt!..
  - Vienai nepavyktų, nebūk kvaila. Aš visada norėjau išsiaiškinti, kas atsitinka suimtiems geltonkraujams.
  Ieva atsiduso, nuleido ranką ir ėmėsi purtyti samanas nuo suknelės.
  - Jūs... Tu teisus. Koks skirtumas. Taip, aš Keliauju į Dangaus Vartų tvirtovę. Jie ten nugabeno motiną su broliu. Mano abejotinai laimei, aš tuo metu buvau išvykusi... O kas man dabar belieka daryti? Kiti tokie kaip aš per daug išsigandę... Ir nenoriu paprastų žmonių statyti į pavojų, vien būdama su jais. Jeigu norit prisijungti šioje savižudiškoje misijoje, prašom.
  Matas nusišypsojo ir apsisukęs žengė žingsnį atgal, kelio link. Trolis pasekė jo pavyzdžiu.
  - Puiku. Grįžtam prie kelio, kol kas nors nenudžiovė mūsų daiktų. 
Mergina nepatikliai į juos pasižiūrėjo ir nusekė pavymui.

  Užeigos svetainėje jaukiai spragsėjo židinys. Kambarys buvo beveik tuščias – kampe ant suolo sėdėjo Matas su savo pypkute, šalia ant grindų pasirėmęs galvą gulėjo Toras. Visi ankstesni lankytojai išvydę trolį gana greitai nusprendė, jog laikas eiti namo. Paprastai Matas su Toru nenorėdami kelti problemų miegodavo lauke, tačiau dabar su jais Ieva... Nors mergina kelionės metu laikėsi ryžtingai, tačiau jai reikėjo suteikti progą normaliai pailsėti.
Pirma mergina elgėsi labai atsargiai – visą laiką žingsniavo eks-gvardiečiams už nugarų, naktim apsimesdama, kad miega, juos stebėdavo. Bet palaipsniui pasitikėjimas augo. Keletą kartų jie susitiko Gvardijos patrulius, su kuriais Matas „susitvarkė“. Toras vien savo išvaizda užtikrino įvairių pakelės plėšikų malonę. Ieva greitai suprato, kad viena ji būtų buvusi geriausiu atveju apiplėšta ir išprievartauta. Šiais neramiais laikais – geriausiu  atveju...
  Iki Dangaus Vartų tvirtovės jiems teliko pora dienų kelio. Tvirtovė taip vadinosi todėl, kad stovėjo ant milžiniškos stačios beveik mylios aukščio uolos. Iš apačios žiūrint, susidaro įspūdis, kad liečia dangų. Į vidų patekti tebuvo du būdai – arba aplink uolą besisukančiu siauru uoloje išgremžtu keliu, arba vidine ola, kurioje nykštukai įrengė milžinišką keltuvų sistemą. Per paskutinius du tūkstančius metraščiuose aprašytų metų, niekas nesugebėjo tvirtovės paimti – apgulties įrenginių sviediniai paprasčiausiai nepasiekdavo jos sienų, o gynėjų pozicija  - tobula nuotoliniams ginklams. Kokiu būdu Matas su Toru ir Ieva pateks į vidų? Gvardijos nariai negali įeiti be specialaus leidimo... Juo labiau raiti pasiuntiniai kartu su korespondencija bus išnešioję žinią, kad Matas su Toru dingę pakeliui iš Aldoro į Kaireną. Dezertyrai netoleruojami.
  - Turi minčių?
    Trolis atsiduso ir papurtė galvą. 
  Matas iš naujo prisikimšo begęstančią pypkę ir susimąsčiusiu žvilgsniu įsistebeilijo į židinį. Kaip visa tai kvaila – trise bandyti įsibrauti į geriausiai apsaugotą bastioną visame Alamote. Nesąmonė. Tačiau sąžinė neleido palikti Ievos likimo valiai. Tikriausiai sentimentalumas kaip liga ateina su senatve...
  Garsiai trinktelėjo durys į lauką. Matas su Toru pakėlė galvas ir nužvelgė įžengusį nepažįstamąjį. Vidutinio amžiaus vyras nedidele juoda barzdele. Pečius gaubė platus pilkas apsiaustas, prie diržo pritvirtinta plieninė kuoka. Ant krūtinės segėjo ženklelis, vaizduojantis du sukryžiuotus pusmėnulius. Medžiotojas.
  - Labas vakaras! Pagaliau, kompanija!– Nutaisęs draugišką, truputį apgirtusį balsą gal kiek per garsiai šūktelėjo Matas. – Prašom jungtis prie mūsų. Šeimininke, vyno!
  Medžiotojas kiek suglumo, akimirką sudvejojo, nužvelgė Torą. Šis plačiai išsišiepė ir pakėlė savo milžinišką bokalą, lyg skelbdamas tostą. Vyriškiui akivaizdžiai palengvėjo. Numetęs apsiaustą ant pakabos, sugriuvo ant suolo priešais Matą ir ištiesė ranką. Eks-gvardietis ją energingai pakratė.
  - Malonu, malonu! Pagaliau normalus žmogus. Pokalbiai su troliu jau įgriso iki gyvo kaulo, turint galvoj, kad jie dažniausiai sukasi apie maistą.
  Toras susiraukė, tačiau gavęs silpną spyrį iš Mato, apsimetė nesupratęs.
  - Taigi. – šyptelėjo nepažįstamasis – Suprantu. Trolis – jūsų tarnas, ponas...?
  - Arkadijus! Ovilis Arkadijus. Trolis – kaip ir mano kolega. Matot, mes samdiniai, keliaujam į Dangaus Vartus ieškoti darbo... – Matas šyptelėjo ir gudriai pamerkė akį.
  Į patalpą įsiveržė storulis šeimininkas, nešinas trim bokalais vyno. Greitai padėjo juos ant stalo, metė nerimastingą žvilgsnį į jam besišypsantį trolį ir kone bėgte pasišalino. Matas čiupo artimiausią ir energingai pakėlė.
  - Už tarnybą, ponas...?
Medžiotojas paėmė savo bokalą, gurkštelėjo ir šyptelėjo. Matyt galvojo, kad jam nusimato linksmas vakaras. Nebūtų kareivis...
  - Ričardas Koulas. Seržantas Ričardas Koulas. – Kiek pamąstęs dar pompastiškai pridėjo – Dangaus Vartų padalinys! Tik tarp mūsų, aišku...
  - Savaime suprantama! – Džiugiu balsu kone riktelėjo Matas. – Labai malonu, seržante Koulai. Tai sakykit, kaip ten reikalai forte?
Seržantas suraukė antakius, tačiau dar kartą patraukęs iš bokalo vėl nusišypsojo.
  - Negaliu sakyti. Bet, jeigu judu keliaujat į fortą – nuostabu! Trūksta mums vyrų, trūksta... Dabar kaip tik grįžtu iš eilinės patruliavimo misijos. Įsivaizduojate? Seržantas – patruliavimo misijoje!
  Matas nutaisė pasipiktinusią miną ir linktelėjo.
  - Netvarka! Bet mes su Golku – mostelėjo Toro link – pasiryžę tarnauti Jo Didenybei. Už atitinkamą atlygį, aišku. – Konspiratoriškai mirktelėjo.
  Medžiotojas vienu mauku užbaigė bokalą.
  - Gerai... Bet su atlygiu – nežinau. Didelė dalis biudžeto eina kažkokiam projektui. Suprantat... Nežinau, ką jie ten oloj daro... – Seržantas staiga užsičiaupė. –  Aišku, visi aplinkiniai žino, bet vis tiek, iš manęs negirdėjot...
  - Aišku.
  - Taigi... Ir mes, medžiotojai, turime dabar daug darbo. Žinot, apie ką aš...
  - Ne visai...
  - Aišku, jūs iš manęs šito negirdėjot, bet ir taip visi žino – pastaruoju metu mus, Medžiotojus, labai spaudžia gaudyti geltonkraujus. Šiomis dienomis kartais net po kelis į dieną atitempia ir veda į olas... Nežinau, ką ten su jais veikia. Bet niekas neišeina... Kalba, kad kuriamas ginklas.
  - Taigi! Mes tapsim galingiausiais. Šeimininke! Vyno!
  Seržanto bokalą greit pakeitė kitas. Kurį laiką kalba sukosi apie šį bei tą, tarnybą, moteris, trolių protinius gabumus. Galų gale, po trečio seržanto bokalo Matas ryžosi ėjimui.
  - Klausyk, Ričardai, žinau, kad tau uždrausta apie tai kalbėt – bet visgi, kaip būsimam ginklo broliui, papasakok, kaip jūs sulaikote ir transportuojate geltonkraujus? Kodėl jie nepanaudoja savo galios?
Seržantas nusijuokė ir persisvėręs per stalą paplekšnojo Matui per petį.
  - G-gerai!... Šaunus tu vyras... Aišku, negirdėjai iš manęs. Taigi mums duoda šiuos daikčiukus – Negrabiai pasirausęs kišenėse seržantas išsitraukė geležinę glotnią apyrankę – va, tik užmauti, tpfu, užmauni jį ant rankos sušiktam geltonkraujui ir – viskas!.. Kaip kūdikėlis. – Ir ėmė garsiai kvatoti.
  - O kaip juos užmaunat? Kodėl prieš tai jūsų neiškepa?
  - Tu ką – manai mes durni?! Būgnais mušdami einam ir rėkaujam „medžiojam geltonkraujus“? Neea! Mes prisėlinam – apsimeti kokiu buku kaimiečiu, arti prieini, ir tas daikčiukas – iškėlė apyrankę – suveikia per porą metrų. Ir viskas!
  Matas padėjo alaus bokalą ir nusivalė nuo veido kvailą išraišką ir linktelėjo Torui.
  - Ačiū, seržante. Atsiprašau.
  -Ką?..
  Garsiai trakštelėjo nuo trolio smūgio lūžtantis kaklas. Šįvakar jiem sekasi. Seržantui - nelabai.

  Seržanto uniforma buvo beveik reikiamo dydžio, tačiau gana nešvari. Niežtėjo. Matas nusipurtė ir pažvelgė žemyn. Apačioje lyg ant delno matėsi besidriekiantys laukai, gyvenvietės, Gyvatės kalnynas. Nereikia net žemėlapio. Ideali vieta tvirtovei...
  - Bijau aukščio. – silpnu balsu sušnibždėjo Ieva.
  - Tylėk. Tu mano kalinė, nepamiršk.
  Matas stipriau suspaudė jos ranką, ant kurios dabar kabėjo glotnioji apyrankė, ir nužvelgė tvirtovės fasadą. Akmenyje įtvirtinti dideli vartai buvo praverti iki pusės. Apatinė tvirtovės dalis išgremžta akmenyje, viršutinė sumūryta iš didelių akmenų. Bokštuose įnirtingai plazdėjo Alamoto vėliavos, vaizduojančios varną baltam fone. Už kelių žingsnių atsilikęs Toras su susižavėjimu spoksojo į architektūrą.
  Prie vartų stovėjo nedidelė eilė, daugiausiai patruliai ir medžiotojai. Krovinius ir svarbesnius asmenis ar kariuomenės dalinius užkeldavo keltuvais. Sargyba visus tikrino..
  - Eime.

  Sargybinis rutiniškai nužvelgė trijulę.
  - Prisistatyk.
  Seržantas Ričardas Koulas. Atvedžiau priduoti geltonkrauję.
  - Trolis?
  - Palyda.
  - Eikit... Greičiau, nesudarykit eilės.
  Matas mintyse atsiduso ir jie žengė pro tvirtovės vartus.

(bus tęsinys)