Sprendimai

Veikėjai: 


Aš – Jis, arba tas, kuris priima sprendimus

A. - Kantrybė

B. – Kančia

C. – Išmintis



PIRMAS VEIKSMAS


Veiksmas vyksta mažame, tamsiame kambaryje. Aš sėdi krėsle, šalimais stalas.



Aš: Jeigu aš tyčia, kai apgailėtinai jaučiuos

Ant žemės nukrisčiau, gal tai išvaduos?

(Aš pašoka iš krėslo, apibėga aplink stalą, sustoja)


Aš: Išjudinu galvą ir kaklą

Akyse įžiebiu ugnį

Į būsenos pustuštę angą

Įpilu laukiančią miglą.

Audringai sulauksiu, kol A.

Ateis, įsilies į mane.


(pro duris įeina A.)



A: Maloniai ar ne sutiksi mane?

Jaučiu jog aš čia ateiti turėčiau

Laukimo miglas į praeitį liečiau.


Aš: Žinai, miela A,

Gerai, kad tu čia.

Pasipriešint bijau,

Betgi, B. Jau tuojau

Į duris pasibels

Ar maloniai abu pakęsime ją?


A: O labiau ko bijai?

Ar, kad mes apskritai

Tau į baimę panašios,

Ar savęs nerandi?

Ir sprendimai tavieji

Pasimetę, kaip vėjai

Būsenos tavo,

Jųjų niekas negano.

Patarimų Tau reikia.

Miela, B., Jau ateiki....





Antras veiksmas:


(Iš tamsiausio kambario kampo išslysta B.)


Aš (įsitempęs): Priešinausi bet kokiems jausmams ir A. pasitikau

Bet ar galiu, besiele B. su tavimi mielai kalbėti?



B: Aš ištiesiau lengvai sparnus

Ir sunkiai vėjui priešinaus.

Dangus padėti tau neleido.

Tu paprasta, auka, žmogus

Kur siela susijaukus.

Kai C. ateis, išgerki jos žodžius.

Jau taip tave prikankinau,

Gal pasimokei?

Nežinau.... (nusivylusiu balsu)



Aš: Išgerti C. žodžius, gal paprasta,

Bet netgi jeigu tai pavyks,

Su lig kiekviena klaida

Iš naujo atrasta ir lengva, ir sunku, ir strigs,

Ir aš turėsiu atgal ratu sugrįžti.

Maldauju, ., ateiki čia

Apšvieskit visos trys name.



Trečias veiksmas:


(Šviesiausioje kambario vietoje atsiranda C. Sunkiai įžiūrimas jos pavidalas įgauna formą. A ir B lieka nuošalyje ir įdėmiai klauso C. Aš susigūžia nuo C. didybės, įsivyrauja mirtina tyla.)



C. (ramiai): Jeigu tu kartais viską, kas neišvengiama atlikęs

Galėtumei į dėžutes sudėti.

Ar laikui atėjus išdrįstum, atidaryti

Ir tai, kas padaryta negerai, pasižiūrėti?


Aš: Kas neišvengiama, žinau,

Bet ar galėčiau....

Bijau būti tvirtai pasiruošęs

Į šitą klausimą atsakymas, manęs nepuošia.


C.: Vadinasi, to nedarytum, nes savos klaidos nužudytų.

Geriau numesti kur į juodą skylę

Te, pilnatis ar rytmečiai nauji skandina?

Juk viską, ką netaip darai, atsakomybė krenta tau vienam.

Tik tiek įpūsi tau galiu, arba pabuski, arba bus vėlu

Ar pasakyti ką gali?

Kantrybė ir Kančia tetyli, nes jos Tave pamokyt bandė,

O Tu ramus, kaip prisirijus kandis.


Aš: Sunkiausia viską yra pakęsti

Ir elgtis nelyginant sunki masė,

Ir netgi jei jautiesi, tarsi nupūstas vėjo

Bereikalo nespurdi, gali nukristi, ten,

Kur niekad nereikėjo.


C.:

Tu bent kiek sužmogėki.


Aš: Jau negaliu

Aš gyvulio žvilgsniu žiūriu

Į žmones.

Nejaučiu atgailos

Ir slopinu tai, kas dar liko iš gyvenimo šmėklos

Ji velnioniškai vėpso į mane,

Apleiskit, besielės šią varganą menę...

(Aš lieka vienas)


Aš: Padauginu savyje paskutinę

Ramybę kapų.

Ir nieko daugiau pripažint negaliu.

Tik ji manęs nenukankins – tikiu.


(Aš atsisėda atgal į krėslą ir charakteringai perbraukia mažaisiais pirštais virš antakių)