Prispildymai (double coffee)

Kraustausi iš proto. Septynis mėnesius gyvenu kitame pasaulyje. Kalbu kita kalba ir matau kitus veidus, jau septynis mėnesius tuos pačius. Perforuoto popieriaus skiautelėmis leidžiuosi nuo viršaus lig apačios per griovelius, mažyčius, industriniame procese įspaustus griovelius. Skamba itališkai dainuojamos dainos.
Dainų ciklai keičiasi kaip metų laikai ar centrifūgos įsukta suknia. O su kiekvienu aplankytu miestu išsiplečia akys ir užauga tuštuma. Sanssouci – mano karališkiems žvilgsniams, Spielzeugmuseum – mano vaikystei, Schloss Nymphenburg – mano nuodėmėms, Frauenkirche – mano atleidimui. Trupa sienos namų, užaugusių čia, mano pasaulyje, spalvoti fasadai galiausiai žūva nuo didelio sklandančių sferinių rutulių kirčių ar besikrapštančių didelių rankų.
Gyvenu su abiem. Bučiuoju akis ir plaukus. Rašau laiškus ir siunčiu oro paštu. Perdavinėju per pažįstamus mintis, žodžių kūnelius ir pauzes, nutylėjimus ir atodūsius, kartais smuiko raktus. Jis žino mano adresą, bet nebeaiteina. Būna, sutinku netyčia ir nebūna šalutinio kelio nusukti, ir nebūna priežasties praeiti. Jis visada klausia, kaip laikausi, nors jo nedomina atsakymas. Ir mėgsta netikėtai paklausti: „Ar mes norime šiandien susitikti? “. Arba mėgsta neturėti laiko niekam net įtampai prasilenkiant. Galėčiau prasilenkinėti diena iš dienos, bet nevaikštau pro jo namus, o mašinų signalų jis neįsileidžia pro savo langus. Ir visada būna šalutinis poveikis, abstinencija ir ilgalaikė mąstymo būsena.
Taip ir gyvenu. Septynis mėnesius. Gyvenu su abiem. Nematau jo dienomis ir jis taip dažnai rūko, kad ir aš imu pamažu užsimanyti. Kai man atrodo, kad jis nesiklauso, jis pakartoja visus pasakytus žodžius. Rašau laiškus ir kartais gaunu atsakymus. Nesiunčiu pinigų, nes pinigai per sunkūs žmonėms, kurie išnešioja paštą. Išvažiuoju dviračiu, kur neprisipučia padangos ir tenka vogti iš automobilių putiklių degalinėse. O prie ežero nėra paplūdymių. Tėra tik akmenys ir tiltai, kaip Klaipėdoje – molas. Bet yra tualetai ir suoliukas, prie kurio pastatau dviratį. Aš dienų dienas nematau jo akių ir veido. Bet tai tik teorija. Nes viskas nebūna vien balta ar juoda. Išskyrus fortepijono dantis.
Kažkurį rytą pabudau pavargusi. Ir kitą rytą pasikartojo tas pats. Nežinau, iš kur atsiranda tokios būsenos. Būna, jūros bangos skalauja kojų kaulelius, galbūt nuo naftos ir sūrumo ateina tas sunkumas. O gal keičiasi aplinkos slėgis ir maskaradai ima slėgti pečius stipriau nei kad darbo dienomis.
Vakar sėdėjau ant kanalo pakrantės, o jis nieko nesakė apart „anksčiau ateidavau čia ir miegodavau, aukštoj žolėj beveik nieko nesimato“ ir švilpavo su žolės pleištu tarp delnų. Taip norėjosi nusiirti kaip tie baidarininkai ar nuskuosti kaip kateriukui, kuris vis kėlė trinkampines bangas, bet laikas, už kurį nebuvo susimokėta, baigiasi ir prasideda molio metas.
Lipdau puodelį arbatai ir žadu dovanoti. Ir jis džiaugiasi, nors jo dar nematė, nelietė ir nejaučia jo buvimo. O vaisiai pūva ant stalo, matyt, dėl to, kad pigiai pirkti. Bet dėl to mažiausiai ir gaila. Nors kasdien užeina liūdnuma. Ir vienuma neišeina. O jis nejaučia, tik dirba ir skaičiuoja mėnesius. Abu skaičiuoja, kada grįšiu ir išvažiuosiu, kada atvažiuosiu ir nebegrįšiu. O medžiai žydi. Itališkai dainuojamos dainos suka jau kažkelintą ratą. Ir vis kartojasi ir kartojasi... neurozijos ir nerimas. Saulė bučiuoja veidą, vienintelė, kuri dabar bučiuoja.
Trys lagaminai sukrauti kampe. Tarsi laukimas sugrįžimo į gyvenimą, o iš tiesų – nebeliko vietos spintoj. Nebemoku nieko mokytis mintinai. Sakiniai subyra į raides, nebesudėliojamą žodžių saharą, nebesurenkamą laikrodžio mechanizmą. Žodžiai dabar jo nepaguostų. Jo nebereikia guosti – akyse atsispindi Barcelona. Jis toli ir dirba. Jis pramogauja ir linksminasi be minčių. Be veido išraiškų, bet išraiškingais žodžiais. Kalba savo kalba. Ne mano. Neišeina į miestą, kurį jau daug kartų matė ir sušąla vakarais, bet tai nieko nekeičia, nes vasara ateina. O mano daiktai patys nesusikrauna. Bet teks sukrauti, grįšiu į gyvenimą. Jis neverks, nes jo raidės rašomos truputį kitaip ir jis išsisuks su daugtaškiais.
Sugrįšiu, ir jis mane apkabins. Ir apsimes, kad niekada nebuvo paleidęs. O aš kraustysiuos iš proto, nes pasaulis traukia ir mintys žlugdo, nes girdėjau tik daugtaškius, o kita liko neparašyta, nes dar nebus suėjęs senaties terminas, kad pamirščiau kitą kalbą ir ją nuolat prisiminsiu, norėdama pasakyti papraščiausias mintis. Ir ne kartą ištarsiu vardus, kuriuos skirsiu tik aš, o nuo istorijos jo gilios naktys bus paslėptos. O aš kraustysiuos iš proto, nes nerasiu to taško, kur ribos išsitrina, kur du žmonės tampa vienas žmogus ir nerimas suteka į kanalizacijos kanalus, o psichologinės traumos nupiešiamos ant lapo popieriaus ir iškabinamos galerijose ar tiesiog ištempiamos ant skalbinių virvių tuščiam kieme.
 
Sanssouci - karališkas pilių kompleksas Potsdame.
Spielzeugmuseum - žaislų muziejus Miunchene.
Schloss Nymphenburg - pilis Miunchene.
Frauenkirche - bažnyčia Drezdene.