Mintys

Ką daryti?
Kai širdis plyšta iš skausmo ir siela prašosi išeiti? Kai gyvenimas slyta iš po kojų ir norisi numirti?
Kai pabudusi iš sapno, supranti, kad neturi kur eiti...
Kai supranti, kad viskas baigta, likai viena tamsiam kambary ir bijai net pajudėti...
Kai įsitvėrusi i pagalvę, rėki iš skausmo, nevilties ir vienatvės.
Kai supranti, kad gyvenime ne viskas taip gražu, kaip atrodo...
Kai užplūsta mintys... apie mirtį.
Ką daryti, kad gyvenimas taptų gražesnis, kai net geriausi draugai tave palieka?
Kur eiti?
Pas ką kreiptis, kad atvestų tave į teisingą kelią?
Kaip gyventi, kai blogos mintys užvaldo protą... kūną... ir sielą?
Kas supras?
Kas užjaus?
Kas paguos, kai niekam nerūpi?...


Kodėl aš viena?
Viena, pamiršta, sugniuždyta ir įskaudinta...
O kas toliau?
Kaip gyventi?
Kaip šypsotis, kai atrodo, kad nieko neturi?
Kai draugai net nesugeba „kas nutiko“ paklausti?
Kur bėgti?
Kur slėptis? Kur slėptis nuo liūdesio ir ašarų?
Kas padės? Kas supras?
Tikėjimas? Tikėjimas, kad kadanors viskas pasibaigs taip pat kaip ir prasidėjo.
Viltis? Viltis, kad kadanors aš būsiu laiminga.
Juk viskas praeis...
Aš tuo tikiu.
... pradėjau tiketi. O tu?

Tikiu, kad kadanors visa tai baigsis. Tik reikia būti stipriai.
Aš tikiu, kad galiu būti stipri! Taip, aš tikrai tikiu.
Juk gyvenime taip kartais būna...
Kai nesinori nei valgyt... nei miegot... nei juoktis... nei...
gyvent...
Tada tu tik egzistuoji.
Atlieki savo kasdienines pareigas...
Eini į mokyklą, šypsaisi, maloniai bendrauji su visais, kad neįskaudint kitų.
Juk ir jie turi rūpesčių. Visi mes jų turime.
Taip jau yra. Tai įprasta. Juk mes žmonės.
Turim begale jausmų... emocijų... veido minų...
Vienos emocijos teigiamos, kitos neigiamos...
Juk taip jau yra!
Viskas bus gerai.
Tik reikia laiko. Laiko suprast kas vyksta ir kodėl taip.

O gal tiesiog Dievas man siunčia išbandymą?
Kad tapčiau stipresnė... kad išmokčiau gyventi, suprasti save ir kitus...
Tad nustosiu liūdėt. Juk tai tik dar viena Dievo išdaiga!
Viskas praeis...
Aš tuo tikiu... O tu?...