Tavo pradžia užtvertam gale

tavam siauram viduje išgriaušiu skylę ir išlysiu,
  o tada pamatysi, kad
aš tikra.
  nebe trumpa tavo minties šuolio pakopa,
  nebe maža lakštingala narvo glūdumoje.

nutrauksiu stygą tavo balse ir galėsi rėktis pagalbos
  būdama nebylia dvasia
atmindama šauksmą manęs
esančioj gelmėje
ir pasąmonėje
        užslėptoje.

rėkei rėkei, kol styga pertraukė gyvastį
  ir pagaliau supratai, kad viskas
tai melo antrininkė.

kad ir šoksi mano akyse,
prašydama suklijuoti tavas stygas
  kaip gyvenimo linijos tėkmes,
aš tylėsiu ir lauksiu kol balsas neskambės
kambario fone
  mano atmintyje.

bet prisimindama, kad kažkas
  buvau tavyje, o tu slėpeis manyje
sugrįšiu į tamsią kartelę tavęs ir apsaugosiu nuo
tokių kaip aš.

liksim kartu kaip vėjas laukuos
  raminantis vienas kitą ir
  besimaudantis sunkumuos.