Sudaužyta širdis (Meilė, Skausmas, Neapykanta)

Meilė - Amžina?
Daug kas ją giria, o kitiems tai kančia. Daug kas peikia, o kiti šypsosi jai į akis. 
Daug kas sugeba mylėti... O kiti tiesiog bėga šalin.
Nuo ko?
Nuo skausmo lydinčio ją.

Kai liūdna jis - Verkia.
O kai linksma - Išmoko šypsotis.

[Bet tik tada kai nustoji meluoti pats sau.]

Tačiau šiandien jis šypsosi pro ašaras.
Klausi kodėl?
Jis prisiminė TAVE.
Jis prisiminė žmogų kuris jam reiškė gyvenimą... O gal reiškia ir dabar?
Galbūt.

Ar žinai kaip kartais gera gulėti ant kelių tai, kuri tyliai glosto tavo plaukus?
Ar žinai kaip kartais gera klausytis tylos, nors joje skamba tūkstančiai banalių, bet meilės kupinų žodžių?
Ar žinai kaip kartais gera bučiuoti lūpas, kurios atsako tau tuo pačiu? Be jokios gyvūliškos aistros kraujyje... Tiesiog švelniai... Ramiai ir švelniai.
Ar žinai kaip kartais gera savo delne laikyti JOS širdy... Tačiau be jokių egoistiškų užmačių?
AR TU JAUTEI TAI?

[Balti lakuoti bateliai. Lyg žiemos karalius iš savo pilies. Tačiau jis ne karalius... Na, galbūt TIK tavo širdies]

Mažas išdykėlis. Būtent toks jis kažkada buvo. Jaunas ir beatodairiškai trokštantis naujų pažinčių, naujos „draugų“ kompanijos, ir vis naujos merginos šalia savęs.
Taip, jis TO norėjo.
Tačiau TU sugebėjai tai pakeist.
Sugebėjai suteikti jam tokią meilę, kurios nesuteikė šimtai kitų sudėjus kartu.
Tu užpildei vienatvės spragas, ir privertei šviesti saulę jo niūriame pasauly.
Tu mylėjai ir GAL - Gerbei.
Tu troškai... Troškai, kad tos išdykusios ir nepriklausomos mergaitės širdis - Priklausytų tau.
Sutinku, neneigiu... Aš ją gavau.
Gavau VISKĄ, ko nėra gavęs neivienas kitas.
Ji man davė tiek, kiek galbūt neduos neiviena iš tų, kurias dar tik turėsiu.
Tačiau kas iš to?
Linksmos dienos, kupinos meilės ir šilumos.
Kiekviena diena kartu, jaučiant jos širdį savajame delne.
Švelnios dienos, ir aistringos naktys. Tačiau su viena ir ta pačia.
Su ta mergyte, kurią KADAISE mylėjai.
PRAEITIS...

[Tačiau tas karalius, su baltais lakiniais bateliais jau seniai išsikraustė iš tavo pilies. Jau seniai jis savo noru užtrenkė duris, o tu sunkiai tačiau - Jį pamiršai. Sudie.]

Palikau ją vieną tamsoj,
Išėjau - Atsigręžt nenorėjau.
Ir kai šaukė vardą tolumoj,
Numojau ranka ir pabėgau...

KALĖ.
Bejausmė... Neturinti sažinės KALĖ.

Mano skruostais mergyt ritos ašaros, panašios į vandens lašus.
Tačiau oda greit sugėrė... Tuos skausmo kupinus vaizdus.

Netgi ir ledo bei žiemos karalius - Kartais verkia.
Verkia skausmu.

Gyvenimas keičia žmones. Tik nežinai ar pasuka juos teisinga linkme.
Jis pakeitė ir jį. Tik šį kart - Negrįštamai.
Man liudna...
Jis tapo Fatališku ir visiškai KITOKIU.
Mažas berniukas sudaužęs savo rožinius akinius skuba gyvent...
Tik šį kart - Kitaip.
Širdis pilna keršto, tačiau akys vistiek pilnos krištolinių šukių... Šukių kurios liko iš sudaužytos širdies.
Šukių kurių nebeleis NIEKAM suklijuot, o širdis užrakinta amžiams - Jis tiesiog neleidžia sau to paties pakartoti, jis neleidžia sau mylėt...


[Valdingas ir perdaug principingas.
Karalius, su ledo širdim savy... ]

Pasirodo, net ir ledinė širdis - MOKA mylėt.