aš mirštu

užspaudęs medžių viršūnėms akis
jis eina vaduoti savęs
iš neviltiškai šypsančios žemės
o saulės susprogusios jautrios
dabar jau ir niekados nepakils
horizonto virš medžių pušų ir kelmų
išsiritę besparniai išskris nesulaukę
Tėvo gerumo
tik vienas lakštingalos sparnas
tik mano ir tavo sudegę laivai

aš nemoku kalbėti tik uosti žodžius ir jų kvapą
sidabro cinamonais barstau jums akis
surudę stogai. O mano pasauli
negriūk, o dangau, o pasauli prašau
pasilik dar bent metams
kad pražydę narcizai užgautų surauktą debesio kaktą
ir mano kaštono plaukai išsiilgę žemėtų delnų
nuplauktų nemirštama laiko tėkme

ir atgal nebegrįžtų.