Laša tyras vanduo

Kap, kap - lašėjo vanduo į bliūdą, padėtą  palėpėje. Kaskart jis ten pastatomas, kai pliaupia lietus. O ji mėgdavo sėdėti ant priešpaskutinio laiptelio ir klausytis, kaip mažais žingsneliais po jos namus vaikšto lietus. Kap, kap.

Per lietų nutiko patys geriausi dalykai jos gyvenime. Ji pati gimė lietui lyjant. Lietui lyjant tą šaltą rudens dieną sugrįžo ir jos tėvai su mažuoju broliuku. Jis buvo toks mažutėlis, dar nič nieko nemokėjo (tik verkti ir miegoti), tačiau ji beprotiškai jį mylėjo. Niekada nepamirš jų pažinties. Ne, ne tos, kai mama pasakė: „Štai tavo broliukas. Jis gimė per anksti, yra labai silpnas, tačiau tavo stipri širdelė turi padėti jam išgyventi. „ Ne, jų pažintis buvo tą ankstyvą rytą, kai ji pabudo išgirdus, kaip lietus tyliai beldžiasi į langą prašydamasis įeiti. Tuomet jos širdelė stipriau suspurdėjo, nes prisiminė, kad kitam kambary guli broliukas. Ji basom kojytėm nutipeno per ilgą ir siaurą koridorių, atsargiai pravėrė duris ir pamatė jį, tokį kūdą kūdą, išblyškusį ir didelėm žydrom angelo akim žiūrintį į ją. Ta akimirka - kai jų žvilgsniai susitiko -  buvo jų pažinties akimirka. Kai vaikų sielos yra dar pakankamai stiprios, jog galėtų kalbėti be žodžių. Kai lūpos žino per mažai žodžių, todėl kalbama akimis. Kol kas tai patys svarbiausi įvykiai jos gyvenime. Dabar, sėdėdama ant priešpaskutinio laiptelio, ji galvoja apie lietų. Ji neina jo pasitikti į palėpę, ji tik atidžiai klausosi jo žingsnių tarp daugybės daiktų (vežimėlio, skrynios, kėdės su sulūžusia koja) ir  gyvenimo šokio tam vandenyne, kuris kaskart susikaupia netoli dešinio kamino šono lyjant lietui. Jai nebuvo liūdna. Nebuvo ir linksma. Tą akimirką ji tiesiog gyveno.

O apačioj prie lango sėdėjo jos motina. Kadaise buvo įstabaus grožio moteris (laimingomis akim, ilgais banguotais kaštoniniais plaukais, pilno veido), o dabar nepanaši net į to atvaizdo šešėlį: išblyškus, daug plaukų išslinko, o galai nutriušo, veidas sukrito, akys nebedainuoja gyvenimo. Ji žiūri besielėm akim į stiklą ir kaulėtu pirštu seka keliaujantį vandens lašą. Mintyse kartoja vienintelį žodį - „kodėl“. Bet į jį nėra nė vieno atsakymo, nes skausmas neturi paaiškinimo, nes neatsakomybė ir žiaurumas neturi paaiškinimo. Jos sena išblukusi gėlėta suknelė buvo vienintelės spalvos, kurias ji matė pastaruosius mėnesius. Tas lietus ją vargino, slėgė švininiais debesimis, o vėjo vaitojimas priminė jos raudą prie mažyčio kauburėlio. Ji priglaudė veidą prie šalto stiklo. Bet ne tokio šalto kaip rytas, kai jis paskutinį kartą uždarė duris prieš tai ištaręs: „Aš nebegaliu daugiau. Man per sunku. „ Tą rytą švietė saulė, bet sušaldyti gali tik žmonės. Gyvenimas pernelyg keičia žmones.


Nuo tos dienos, kai bordinis vežimėlis tapo nebylusi ir dėl to buvo  nugabentas į palėpę, ji nekelia kojos aukščiau paskutinio laiptelio. Tačiau dabar ji atsistojo ir po akimirkos jau buvo prie bliūdo, kuriame šoko vandens lašai, dubuo buvo pusiau pilnas. Netoliese stovėjo vežimėlis, bet be kūdikio jis neturėjo jokios prasmės, kaip neturi prasmės tavo meilė, jei nėra kas ją priims. Ji praėjo ir kėdę su sulūžusia koja, nubraukė dulkes nuo skrynios,  kur buvo sudėtos mamos jaunystės nuotraukos - visas jaunamartės turtas. Ir galiausiai, sugrįžusi prie bliūdo su lietaus vandeniu, sustojo. Žiūrėjo į vandenį, kuris visadą ją ramindavo, ir suprato, kad jai vis dėlto liūdna. Ne todėl, kad nebėra taip, kaip buvo, bet todėl, kad per mažai jie visi stengėsi, kai dar buvo dėl ko. Teškantys lašai jai priminė laimingus žmones, kurie susilieja į vieną beformį vandenį, jie susikimba ir nepasileidžia. O kai sušala, - nutolsta ir nebežino, kas juos jungia. Ryšys tampa kaip minkštas ledas – stingdantis visa ką gerą, ir nežinia kada įlūš, pasmerkdamas tave įkristi į iki paskutinės smegenų ląstelės geliantį vandenį. „Žmonės - tai ne vandens lašai“, - pasakė ji. „Žmonės - tai vandenynai, kurie jungiasi sąsiauriais, kur jų vanduo tampa bendru. Kiekviena banga sudūžta, kiekvienas potvynis ir atoslūgis yra laikinas, tačiau tas vanduo,  kuris sujungia du vandenynus, kas sekundę tampa vis bendresnis ir bendresnis. „ Ji įkišo ranką į vandenį. Lašai krito ant pirštų. „Vieną lašą atidavęs kitam, jau niekada jo nebesusigrąžinsi“, - pagalvojo. Ji pakėlė bliūdo kraštą ir nuleido tik tada, kai ištekėjo visas vanduo.