miniatūros II.

1.

Visi susirgimai yra pagydomi. Daugeliu atvejų

2.

Ingredientų sąrašas:
Mūrininkas (geriausiai pusblaivis);
Namas, nebaigtas statyti (gali būti baigtas gyventi);
Klaustrofobas (kuris nori gydyti (s));
„Fibo“ blokeliai (kadangi jais mūrininkui greičiausiai seksis operuoti);
Betonas.

Klaustrofobas atsisėda į namo kampą. Mūrininkas padeda šlakelį betono ir pradeda formuoti sienas. Klaustrofobas užsimerkia.
Taip pastatomos sienos, tinkamiausias plotas – 3 kv. m. Paliekama niša prie lubų. Klaustrofobas neturi pro kur išeiti. Atsimerkia. (nenuspėjama reakcija).
Kai klaustrofobas nebejaučia diskomforto, jis išlaisvinamas.
Specialistai teigia, jog tai abipusiai naudinga terapija: ligoniui ir gydytojui (t. y. mūrininkui).

3.

Sėdėjau prie stalo, priešpiečiavau ne visiškai sanitarinėmis sąlygomis. Pedantas praskystų. Kampe sėdėjo butelis brendžio. Pusiau nugertas. Ne aš nugėriau.
Per radiją: statistiškai alkoholis merginoms 7, 4 karto padidina riziką nusižudyti.
Vėliau grojo muzika. Ir kita mums itin reikalinga statistika.
Gal man išgert?

4.

Poezija yra moteris.
Ji atsigula, atpalaiduoja savo raidėmis numargintą kūną ant savo popierinės lovos.
Į ją galima arba žiūrėti, arba sugulti su ja. Subjekto lytinė orientacija šiuo atveju yra nesvarbi. Ji nebus stigmaztimuojama.
Poezija nėra frigidiška. Norint su ja sugulti, ją reikia perprasti.
Kaip moterį.
Naktis ar diena, praleista su poezija yra begalinė, tad šios veiklos rezultatai (priklausantys nuo subjekto) ateina ne po poezijos, o per poeziją.
Čia ligonis gali būti tik subjektas, o jo liga – frigidiškumas poezijos atžvilgiu.




5. Pa (si) vaikščiojimas (galbūt ne miniatiūra)

mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
(S. Parulskis)

Aplink žaluma, ją skiria grubiai perrėžiantis asfalto takas. Ant jo dunksi žingsniai, girdisi vėjo numestų lapų bildesys. Asfaltas veda suaugusiųjų mokyklos link.
Kiemelyje išdėstyti cinkuoti karstai. Pro langus girdisi mušami būgnai bei lėkštės. Kažkur girdėtas, toks gyvas skambesys.
Mauzoliejuose ne visi miega.
Kai kurios „dūšelės“ įsigudrina dalintis karstais. Ir repetuoti savo paskutines priešmirtines scenas. Karstai girgžda, rūdys it bakterijos godžiai ryja sieneles ir užkaborius. Garso nedaug: neartikuliuotas murmesiu išreikštas nepasitenkinimas bei svylanti cigaretė. Du draugai. Ant medžių tupi daug paukščių. Su jų čiulbesiu išskrenda Kierkegaard‘o paukštis.
Atrodo, kad jis pasiėmė daug daugiau.
Prie laiptinės pasisveikinu su taksiuku. Praeivis pasako, jog taksas gyvena 7 aukšte. Lifte savarankiškai, be Antano Garšvos įsikišimo, nuspaudžiu mygtuką. Liftas juda, niekad nenukrenta. Puikieji svertai.
Išleidęs taksą (sužvanga raktai nuo buto), kylu kiek aukščiau – pas savo angelą. Dažnai pasišnekame telepatiškai, tačiau norisi kartais pamatyti jį patį, įsitikinti jo materialumu.
Įdomi kasdienybė ir Kierkegaard‘o paukščio trumpučiai pasibuvimai joje – irgi liga.