Kalnas kuprotas -
ne vėjui...
Žmogui -
ramybė... ---- šiaip tai punktyru išskirta kūrinyje - kalnas ne vėjui, o žmogui ramybė - tai siekiamybė, žmogaus (ne smilgos gyvūno - paukščio, jei apie mintį - jie šios siekiamybės neturi, taip, kaip neturi paukštis galimybės tapyti jūros dugne, ir apskritai, tapyti regimą - smegenys ne tokie o štai žmogus, jau turi tokią galimybę ir laisvą valią - siekiamybę...; tai nesuprastas kūrinys, ir man dėl to nėra nei blogai nei gerai, nekeisčiau jo; o šiaip jau ir atsisveikinti metas; Ramybės jums ir neramybės - bet tik savo vietose;
tie pažymiukai, tai buvę nebuvę;
:) "neškit vaikai penketukų į savo dienoraščiukus
už savo kūrinukus
kiek ant žemės akmenukų" :D šiaip tai pasityčiojimas iš poezijos, rašyti pažymius, bet tai tik mano nuomonė; į juos niekada nežiūriu; jei kas parašo 5, man tereiškia tik, jog tam žmogučiui patiko; (trumpesnis žodis.)
gero jums gyvenimo.
Pabandykite apskritai patapyti, kiek galima surasti spalvą, ryškį, ir pamatysite, po kiek laiko -kokie spalvoti yra šešėliai
net ir iš kiek daug spalvų, visai nejučia, tik koncentruodamiesi į regą ieškodami spalvos santykyje su kitomis spalvomis,
atsivalo regėjimas - koncentracija - ir ramybė; siekiamybė - nutapyti natiurmortą, kiek galima pataikant į toną, atkartojant faktūrą,
stiklas, metalas, gėlės žiedas - apšvietimas... (tik žmogui - visos keturios stichijos.)mes pasaulyje jau nutapyti...
O tie visi, kur nuo stogų šokinėja, lekia per miestą kai beždžionės, išlaikydami ritmą, kaip per džiungles įveikdami visas kliūtis, (fizines) kaip akrobatai - manau jie taip įvaldę save, turi ramybę pasiekę; jų sąmonė kitame lygmenyje - sąmoningumo būsena;
- Kas tau patinka kalnuose? (būdamas dar vaikas Dalai Lama paklausė Heinrichą Herrerą)
- A b s o l i u t u s ' p a p r a s t u m a s... Kai tu lipi į kalnus, tavo protas, skaidrus: be sumaišties, be chaoso - tu privalai susikaupti į vieną - u ž k o p t i bet staiga šviesa tampa ryškesnė, garsas sodresnis, ir tu visa savo esybe - protu ir širdimi pajunti jog
gyveni.
---------------------
Koks bebūtų stiprus vėjas, ar viesulas, visi kalnai žemėje slūgso kaip nutapyti ten kur stūgso;
nėra šešėlio be saulės, ir kūnui nėra nuo ko slėptis kol jis ne lėlei, jei saulės nėra.
O žmogui 4 stichijos: žemė( - uoliena akmuo), vanduo, oras, ugnis...
žmogui ir Proto ramybė - siekiamybė, vedanti į sąmoningumą - ne tik egzistuoti ir būti egzistencija, kaip smilga, boružė, paukštis, bet ir suvokti save būtyje, ir būtį savyje - g y v e n i;
visiška ramybė - proto skaidrumas be vėjo - ir matai šį paveikslą - dievo nutapytą - jauti jį protu ir širdimi, absoliutaus paprastumo paveikslą - būtį.
keturios stichijos, meniškas liūte, ne trys, akmuo tai uoliena - tai žemė. ugnis - plazma, vanduo - skystas pavidalas, ir oras - dujinis;
nieko nėra amžino, ir visi keturi metų laikai, ir visos stichijos tai primena. įgijęs ramų protą - suvokęs vertybę gyveni, suvoks kokia svarbi yra gyvybė - ir nenaikins jos... nes Nieko nėra amžino. tai žmogaus siekiamybė, jis visada nori įspūdžio gyvo, kad jis gyvas - gyvena. kas kaip tą būseną stengiasi išsišaukti, tačiau visi nori to paties. net žudydamas ir kankindamas kitą žmogus jaučia, kad jis gyvena, tik protas tada jo nėra skaidrus, ir romus, jam vis trūksta kažko, jis neužuodžia ryškiai kvapų, nejaučia skonio, ir nemato ryškiai spalvų - koncentracija.
nežinau, kame čia jūs radote skausmą giliai į širdį, bet žinoma, gal jūs taip interpretavote.
čia apie jau nutapytą paveikslą, trimatį absoliučiai paprastą, mes jo dalis.
o kam reikalingi veiksmažodžiai, kai čia jų ir neturi būti? bet jei kiekvienoje mintelėje sugausi mintį tai bus ir veiksmas - judesys.
NŪŪŪŪŪS, tapyk... :)
visai neblogai.
nors nėra veiksmažodžių, praktiškai dalyvių, tad atrodo, kad būtų tarsi kažkoks vardijimas, jokio gyvumo ar kažkas pan. (nerandu žodžio).
ir kodėl nūtapyk?