teptukas

pilkoje vienatvės dirvoje retsykiais išdygsta
keista gėlė
jos žiedlapiai dažniausiai būna užsiskleidę
ir stiebiasi nebent į kambario palubėje
pasikorusį (bet vis dar švytintį) mėnulį

gravitacijos dėsnio bauginamas vanduo
nedrįsta veržtis aukštyn jos sudrevėjusiu
stiebu
tad dažną rudens vakarą troškulio kamuojama
ji skandina savo žiedą stiklinio indo dugne
ir išnyra jau numetusi prabėgusios vasaros
prisirpintus ryškiaspalvius
žiedlapius

karts nuo karto ši gėlė leidžiasi nuskinama
stiprios menininko rankos
tuomet agonijos virpinama
ji numeta išsyk visas savąsias
žiedadulkes
į bevaisę nublukusią drobę
idant ši pavirstų pieva
nusėta neregėtais pavasario žiedais

atlikus šią nuodėmingą priedermę
ji paskutinįsyk nuplauna savąjį veidą
drumzlinam vandeny
ir sustingsta nekintančios būties poza
pilkoje vienatvės dirvoje