Kelias į Niekur...

Niekada gyvenime nepamirsiu tuščių stiklinių akių, kurias išvydau vieną šiltą vasaros popietę.  Apsiblaususių akių, kuriose jau nešvietė meilė gyvenimui, nespindėjo žmogus, tik plytėjo juoda, tamsi naktis.  Maniau, kad tai vieno iš nedaugelio akys, tačiau apsirikau.  Nuo to laiko (praėjo vieneri metai) pamačiau daug tokių tuštumų.  Aš trokštu pamiršti jas, bet negaliu.  Turbūt todėl imu popieriaus lapą, pieštuką ir rašau, rašau “Kelią į Niekur” – duoklę toms akims, persekiojančioms mane.



Pusė devynių.  Šalta adata įsminga į kūną, ir pacientas pamažu aprimsta.  Paskutinė dozė.  Seselė švelniai suima vėsią ligonio ranką.  Jos didelės mėlynos akys susidomėjusios žvelgia į leisgyvį kūną, milžinišku greičiu skriejantį į mirtį.  Šypsena, sustingusi baltame veide.  Daugiau nieko.  Visiškai nieko.
Siuzi toli.  Dabar ji maža mergytė, stovinti tuščio kambario vidury, ir nuostabos pilnu veidu pro langą stebinti vaizdą, primenantį piešinėlį iš spalvinimo knygelės.  Ne, ne visai – šiame piešinėly viskas juda: spalvoti medžių lapai, nušiurusi žolė, juodi paukščiai...  Tačiau Siuzi vis tiek negali atsikratyti minties, kad tai – paveikslas.  Jos mažoj galvytėj sušvinta labai keista mintis: gal ji netikra?  Ne, ne, to negali būti...  O gal... ji tik žaisliukas?  Siuzi išsigąsta tokių minčių ir stipriai prispaudžia prie savęs lėlytę. O, kad mama būtų čia!  Bet jos nėra, ir keistos mintys Siuzi nepalieka.  Ji net pajunta milžino vaiko žvilgsnį, nukreiptą tiesiai į ją!  Siuzi tikrai gyvena žaidime!..  Ji maža, gyva lėlytė, galinti kalbėti ir net galvoti!  Kaip gaila, kad jos Beti to nesugeba, nes Siuzi taip liūdna ir baisu.  Labai baisu.
Pusė šešių.  Ligonio aimanos pažadina slaugę iš vaikystės prisiminimų.  Ji liūdnai pažvelgia į dvi juodas dėmes – tuščias stiklines akis – ir, sunkiai atsidususi, užsimerkia – dar gyvas. 
Siuzi apsižvalgo.  Kodėl viskas aplinkui atrodo taip netikra?  Kodėl jos vis nepalieka mintis, kad ji vienų viena pasaulyje, kad viskas tik sceninės dekoracijos, tik jos vaizduotės padarinys?  Pirštai lengvai bėginėja klaviatūros paviršiumi.  Elektroninis paštas.  Nuo Valterio.  Siuzi prieš akis iškyla paskutinio vakaro vaizdai – keistas jos žvilgsnis, susirūpinusios Valterio akys...  ir praraja... gili praraja, vis labiau skirianti juos vieną nuo kito.  O, kad jis galėtų suprasti!  Viskas būtų daug paprasčiau.  Siuzi atremia nugarą į kėdės atlošą ir leidžia laisvai lietis mintims.  Ji seniai suvokė, kad Valteris jai neabejingas.  Iš pradžių tai buvo lyg pramoga.  Siuzi jautėsi padėties šeimininke ir be jokio sąžinės graužimo žaidė vaikino jausmais.  Tačiau tai truko ne taip jau ilgai.  Ji net nepajuto, kada “tai” įvyko, bet “tai” tikrai įvyko.  Jos širdyje atsirado iki tol nepatirtas jausmas, iš lėto užvaldęs ją nuo galvos iki kojų.  Pasaulis tapo daug sudėtingesnis. 
Šešios.  ....................................................
Suskamba telefonas.  Siuzi, skubiai įsispyrusi į šlepetes, nuskuba prie jo.  “ – Klausau.  – Labas.  Gal nori kramtomos gumos?  - Ne, aciū.”  Piktai numetusi telefono ragelį, grįžta prie kompiuterio.  Įdomu, kada pareis tėtis?  Turbūt negreit...  Siuzi prisimena elektroninį paštą ir šiek tiek padvejojusi perskaito Valterio žinutę: “Apgailestauju dėl vakar.  Noriu pasikalbėti.  Septintą pas Maksą.  Myliu.”  Valterio stilius – trumpai ir aiškiai.  Septintą.  Dar daug laiko.  Tik kažkodėl visai nesinori ten eiti.  Valteris viską suprato kitaip: jis mano, kad ji išsigando, bet tai tik iš dalies tiesa.  Kai jų lūpos susilietė svaiginančiam bučiniui, ją lyg kas šaltu vandeniu perliejo.  Keistas jausmas...  tarsi bučiuotųsi ne su gyvu žmogumi, o su kažkokia iliuzija...  Valteris to nesupras.  Jis ne toks.  Jam visas pasaulis atrodo toks paprastas ir aiškus.  Deja, ne Siuzi. 
Pusė septynių.  Siuzi pirštų galais švelniai pakedena plaukus ir žvilgteri į veidrodį.  Šiek tiek labiau išlenktas kairysis antakis jai primena ponią Helen iš vieno Agatos Kristi detektyvo.  Siuzi šelmiškai nusišypso ir, pamerkusi akį savo atvaizdui, išskuba pas Maksą. 
Dejonės.  Kada jos baigsis?