Mano vardas Rojus-Amžinoji Mirtis

Nesvarbu, kad jis vos alsuoja.
-nuovargis ir nusivylimas numalšino deguonies troškulį-
Krūtinė nepastebimai kilnojosi,
Visgi kaskartą pauzė buvo vis ilgesnė.

Vyzdžiai išsiplėtė,
lyg priimdami Tave.
  -O brangi lemtie,
  Ją nugalėsime,
  priėmę ir susitaikę kaip savą.
  Taip tampsime
  amžinai nemirtingais.
  Taip nebereikės slėptis nuo jos baimės šešėliuose...
-------
Tas pats džiaugsmas,
aplankatis jį kai siauras takelis,
vedantis link namų,
apsisėja baltais, nekaltais žiedlapiais,
pakuždėjo jam ---
Ir pasirodė šypsnis,
Užpildęs jo niūrų,
medikamentais atsiduodantį kambarį.

Jau užsimerkęs,
jis regi
krykštaujančius vaikus.