Juk aš - žmogus

Aš atnešiau tau alyvų pilną glėbį, o tada tu tarei: „Iš kur tie žodžiai? „, aš atsakiau: „Iš ten pat, kur ir tavieji. „ Tada tu nutilai, nuleidai galvą ir žvelgdamas į mano atneštas gėles tyliai šnabždėjai: „Myliu... „ Štai tada man širdį suvirpinai, tada aš netekau savo jėgų, suglebau ant motinos Žemės ir pravirkau vilties kupinomis ašaromis, kurios tik dar labiau užnuodyjo tavąją širdį. Ir aš netekau tos vilties, kuri slypėjo tuose vakaruose, kur kartu ėjom į šviesą, kur kartu dainavom, kur kartu verkėm ir guodėmės viens kitam koks pasaulis neteisingas, kur kartu mylėjom ir tikėjom, kur kartu praradom viltį. Tada buvo kartu, o dabar tebėra aš ir tu. Na, gal jau nebėra net to. Nebėra nieko kas dar mane džiugintų, viskas tik dar labiau žlugdo ir verčia abejoti pačia savimi.
O dabar, viskas, skrendu. Ir nebenoriu dalintis tuo jausmu su tavimi, nebenoriu juo dalintis su niekuo, nes niekas nėra vertas mano skrydžio jausmo. Niekas.
Nebėra nei tiesos, nei to kvailo melo. Nebėra nieko. Gal taip ir turi būti, juk aš - žmogus. Ir galiu jaustis kalta dėl to, ką padariau ar pasakiau, arba galiu leisti sau nejausti nieko, būti abejingai it pakelės akmenukui netyčiom paspirtam koja, galiu įsivaizduoti, kad esu paukštis ir toliau skraidyti, arba galiu neįsivaizduoti nieko ir gulėt ant šaltos žemės. Galiu galėt, o galiu būt bejėge, kaip debesėliai.
Ir niekada daugiau nenešiu tau alyvų, nes jų bus daug mano laidotuvėse.