kažkaip, kažkodėl,
ir vėl pražysta sniekas,
ant mano delnų,
ant gatvės.
o aš nieko nelaukiu.
aš nieko neieškau.
o kur einu - nežinau.
girdžiu šaukia šiaurės vėjas,
draskos už kalnų,
bet čia ataidi tik vėjelis,
aplink beprotiškai tylu.
aš nežinau ar daug dar laukti,
o snaigės krenta pamažu.
aš nežinau net ko man laukti -
ar šiaurės vėjo,
ar speigų?
o gal už jūrų mėlynųjų
jau... pavasaris!?
kaip čia beprotiškai tylu.
o gal jau pievos žalios,
ir kvepia bičių medus.
kažkaip, kažkodėl
nustojo snigti.
tačiau ko laukti -
nežinau -
ar šiaurės vėjo anksti rytą,
ar bičių medaus.