Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kartą namuose buvo siaubinga, tamsu ir negražu visai. Tad su keliais draugais nusprendėm nueit iki Serbijos karinio dalinio. Ten jau buvo naktis ir visai smagiai perlipę tvorą nubėgom į garažą, pasiėmėm tanką ir šiaip ne taip visi kartu užstūmėm jį ant būstinės stogo. Taip padarę pradėjom taikytis į visokiausias tvoras, bunkerius ir kita karinį šlamštą kol iš Serbijos nieko neliko (o ištikro sviediniai baigėsi). Jau galvojom nulipt ir eit namo, bet priešais mūsų veidus atvažiavo kažkoks praplikęs karininkas, panašus į Vladimirą Putiną, su keliais kareivėliais. Mes pradėjom staigiai bėgt, o jis tik pakėlė ranką, kad mus sugautu tie jo kareivėliai. Tai aš pabėgau, bet vieną draugą prigavo ir nušovė rodos. Kai grįžau namo mane siaubas apėmė, kad tik nesurastų manęs niekas... Tačiau buvo per vėlu, per visas šalies televizijas rodė įvykį nutikusį Serbijoj, taip pat buvo viešinamas mano fotorobotas. Mama mane išpeikė supykusi „Ko tu lindai į tą Serbiją kvaily, dabar niekur negali iš namų išlįst, nes dar nušaus ar pagrobs... Aš dabar einu į darbą, o tu sėdi namie ir darai valgyt“. Kažkaip buvo keista.
Praėjo apie porą metų ir draugai pradėjo manęs ieškot, o ir namie vėl pasidarė tamsu ir nejauku, tai nusprendžiau išlįst pasižvalgyt. Kai išėjau, pamiršau, kad neužsidėjau kelnių, tai vaikščiojau tik su triusikais. Tada Birutė sako „Einam į Kosovą, ten linksma bus“. Va tada mane pyktis paėmė ir pradėjau nervintis visaip „Taigi jau iš vienos karinės valstybės vos pabėgau, tai dabar norit nukišt mane į kitą? Na jau ne, linksminkitės kur nors kitur“. Tai vis dėl nusprendėm, kad Kauno pakraščių užteks. Beje, netoli Kosovo sienos buvo ir Palestina įsitaisius, tai ten sakė išvis pragaras.
Vaikščiojom Kauno gatvelėm ir mus užpuolė septynių forsų gauja, tai manėm, jog stipriai sumuš, nes aš tik su triusikais buvau, be jokių daiktų. Tai ištikro ir sumušė mane, kitų nelietė, ačiū ponui Deivui. Po to kurį laiką slėpiausi dėžėje, tai forsai niekaip į jas neįlindo tai kumštį kaišiojom, kad pataikytu man į kojas, o aš vis paspardydavau jų kumščius. Po to įkirto šiek tiek ir man sutraukė mėšlungis, o aš pagalvojau, kad lūžo koja, tai pradėjau visai kvailai grasint „Dabar ums šakės, mano koja lūžo, jei tai tiesa tai skambinu policijai ir jums bus krachas durniai“. Kas keisčiausia jie rimtai išsigando ir atsitraukė, bet iš paskos sekiojo. Tada atsisėdau prie eilinio daugiabučio laiptinės ir pradėjau jiems toliau grasint visaip „A... a... a... norit, kad apkalta jums būtų kvailiai? Žinokit šakės jums čia bus“. Tai vienas iš rimtesnių pradėjo šnekėt „Nenoriu policininkų, aš jau nenoriu ten eit ir taip mama jau pyksta, gal tu neskambink“. Kažkaip įdomiai čia man pasirodė, na bet šiaip ar taip atėjo gerų draugų būrys. Elena pirmoji apkabino mane, tada Birutė prisėdo arčiau ir paklausė ar nenorėčiau išgert. Tai paėmiau ir išgėriau, o ten pasirodo buvo degtinė, o „zagirono“ nebuvo, tai šiek tiek šūdas. Mes ten sėdėjom gėrėm brangius gėrimus ir valgėm maistą, kaip piknikę. Forsų man pagailo, tai jiems ir davėm pavalgyt su mumis. Jie atrodo laimingi tą akimirką.
Kai visi įsismagino ir bendravo aš pradėjau liūdėt ir nujaust kažką kitokio. Tad susiradau pirmą jūrą šalia Kauno ir nuėjau pasivaikščiot paplūdimiu. Kai mano draugai suprato, kad manęs ilgokai nėra – bėgo prie jūros ieškot, tačiau jau neberado.




Praėjus dar keliems metams aš toliau keliavau, plikai nusiskutęs galvą, apsirengęs tradicine budistų apranga, rankoj lazda. Su manim keliavo kitas piligrimas budistas vakarietis, aplinkiniai žmonės mus labai gerbė, nepaisant to, kad buvome kaip valkatos – be pinigų, be namų, be maisto ar vandens.  Keliaudami jau pasiekėme Indijos tolimiausią tašką link Indijos vandenyno, ten buvo nuostabiai gražu. Kažkoks vietinis senis šią vietą pavadino Indijos pimpalu, tai kiek nesmagiai dėl jo žodžių pasijutau. Keliavom nesustodami, o iš paskos vis atsirasdavo pasiekėjų, du pirmieji buvo sūnus ir tėvas. Tėvas buvo labai senas ir užsiauginęs ilgą žilą barzdą, kiek panašus į samaną. Sūnus atrodė panašus į gydytoją, pasiturintis ir dažnai skundėsi kaip sunku keliaut.
Perėję Indiją nukeliavom iki Egipto. Ten nebuvo labai gražu, tačiau iš paskos jau bendroj sumoj ėjo dešimt žmonių, ištikimų mūsų keliui ir siekiams. Sustojome vietinėj Egipto tavernoj pailsėt ir pavalgyt. Kas keisčiausia – čia buvo pilna japonų. Tie žmonės čia turėjo tradiciją ant čekių ir sąskaitos lapių parašyt sveikinimus ir gilias mintis, ar net nupiešt paveiksliukų, po to įmesdavo į molinį ąsotėlį tas suglamžytas skiauteles. Su antruoju mokytoju nusprendėm irgi šią tradiciją atlikt. Jis pasiėmė spalvotų kreidelių ir visokių pieštuku piešt paveikslą. Aš pasiėmiau vieną juodą tušinuką ir mes konstravom savo meno dirbinius ant tų lapų. Kai antrasis mokytojas parodė savo kūrinį prieš tavernos lankytojus, jų akys išsipūtė ir jie rankos paspaudimais ir meiliais žodžiais pagerbė mokytoją, sakė, kad jis laimėjo konkursą dėl šių popieriukų. Aš šiaip ar taip baigiau savo konstrukciją. Joje vaizdavau Brahmą ir Bodisatvą, rodyklėmis jie artėjo link liūto kol sulyso ir tapo liūtu. Kai jie tapo liūtu, jis nusišypsojo man, lyg taip ir turėtų būt. Tai buvo gąsdinantis, tačiau gilus piešinys. Buvau įvertintas antruoju geriausiai piešiančiu popierėlius, tačiau antrasis mokytojas išreiškė didesnę pagarbą ir nusilenkė, pasakė „Tai buvo teisingiau negu spalvotas piešinukas pasimeilint žmonėms“.
Mes išėjom iš Egipto pilnom širdim gerų įspūdžių ir toliau keliavom, tiksliai nė nežinodami ko ieškom.
2008-05-13 13:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-22 20:03
mickevicius
gražiai, Matai, keliauji.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą