Stebuklas

Į tolį bėga šviesos,
Pro balandžio plunksnas
Spinduliuoja bangomis.
Ir laikas...
Kaip pamiršti regint,
Kad lietuj lyjant dyla
Kaulai pamesti ant prieangio rudens.
Kai akys šviesios meldžia meilės
Ir laisvumo nesukaustytų širdžių, -
Gyvybės, aukščio, išdidumo,
Juoko neriboto, beviltiškai saldžių minčių.

Dievaitis garbina menkystą,
Kuri ant pjedestalo
Nesugeba niekaip užšokt.
Sparnai taisyklėmis supančioti
Į dugną velka kraujo grandimis,
Kaulų šaknimis priskiepyti daigai.

Suvokęs klaidą metą akmenį,
Ir vėlei į šviesas visų pasaulių
Puola kilt sparnais.
Į pyktį nelaimingai prarėktą
Sulenda panieka ir paslaptis,
Nes nerasta jokia prasmė ar kaina
Kodėl gi, šitiek begaliniai reiškia
Man stebuklas šis.