rudenejantis zmogus

Už lango girdėti  kauksmas, gūdus ir bauginantis, tiesiog nemalonus ausiai. Aš suprantu, kad artėja ruduo – tamsusis metų laikas. Jis tamsus ne laiko trukme, bet tuo, kad aplinkui vyrauja spalva, kelianti nostalgiją bei varanti depresiją. Turbūt visiems akivaizdu, kad tai rudai pilkasis metų laikas - ruduo. Nesuvokiama, kad mes žmonės, protingi ir racionalūs, rudeniškam vėjui nesugalvojame kitokio, labiau jį atspindinčio pavadinimo. Juk vėjas, siautėjantis  bei taršantis lapus rudenį,  neprimena to vėjelio, maloniai praplaukiančio ir draikančio plaukus... Tačiau į rudenį, pilką ir niūrų, galima pažiūrėti ir iš kitos pusės, malonesnės bei šiltesnės, surasti kažkokių, mažyčių, bet vis dar išlikusių vasaros žymelių. Pėdsaką, šiltosios vasaros, mes galime aptikti ant lapų, išmargintų visomis vaivorykštės spalvomis, čiulbėjimo, kuris darosi vis liūdnesnis, nes paukščiai palieka ir išskrenda į ilgą skrydį į šalį, kur vasara karaliauja ištisus metus. Žinoma, su kiekviena diena, kupina lietaus bei vis mažiau mus šildančių  saulės spindulių, vasarą aptikti darosi sunkiau, juk ruduo, visagalis laimėtojas, įsigali pergalingoje kovoje išstūmęs vasarą. Metų kaitą lydi ir nuotaikų kaita,  labai aiškiai matoma visuomenėje, modernioje ir progresuojančioje. Kuomet nesinori iškišti nosies, mažytės bei jautrios, į rudenėjančią gamtą, dažnai pasineri į pasaulį, virtualų bei dirbtinį, sukurtą tos modernėjančios visuomenės, kuri padeda pajausti, kad ruduo – gali tęstis žymiai trumpiau.