Žodžiai smėlio juostoje

Tu iš tiesų buvai vaiskus,
Sparnuotas rytmečių dangau;
Ir vėjas taršė mano plaukus,
Mano žilstančius, nokstančius plaukus.
Mano dienos stojosi čia
Saulės šokis vidudienį baigės,
Ir visą vakarą, lig dvylikos
Mes matėm amalą, šviesa užliejantį
Jaunų žmonių geltonus plaukus,
Žiūrėjom į melsvuosius vandenis, kuriais
Norėjos pereiti basam(o tiek nedaug norėjos).
Mes matėme septynerias žvaigždes,
(Viena lyg paukštis tau tupėjo ant palangės,
Kol aš nenuvaikiau jos batų girgždesiu).
Tos žvaigždės markstė mums savas akis.
Dangaus koketės - jos norėjo
Tave nustumti nuo manęs,
Bet aš ramus it Ahasferas,
Išdažęs dubenis putros su
Katedros skulptūromis ir elgetom,
Ir dar tuo pat metu kalbėjęs su
Šventaisiais paauksuotoje bazilikoj,
Susikalbėjęs su piemeniu,astrologu
Ir ministru, gyvenęs tiek, kiek Abraomui
Paskirta buvo susilaukti palikuonių,
Ramus atsidaviau tykioms perkūnijos dienoms,
Merginų valandoms su kvepiančia kava ant stalo,
Šventam tylėjimui su akmeniu burnoj,
Nėrimui į marias ir vaikščiojimui jų paviršium,
Mylėjimui ir studijoms.
Ir vėjas barstė grūdus,
Kurie per šimtmečius išdygo ant pakaušio,
Ir užsisėjo visos marios it Japonų jūra ryžiais,
Palikusios paviljoną paukščiams lesti
Ir protekius žuvims, o aš žiūrėjau ir šypsojaus,
Laimingo laiko tėkmei ir užrašui ant smėlio
“I  LOVE  YOU”