Išsilaisvinimas

Jis turėjo krūvą draugų... Bet visiems skųsdavosi, kad jaučiasi vienišas... O būdamas vienas savo kambaryje džiaugdavosi jaukia vienatve, nes dažnai tiesiog pavargdavo nuo nuolatinės kitų žmonių draugijos...

Jis rašydavo niūrų dienoraštį, kuriame meluodavo, jog jaučiasi palūžęs bei nesuprastas ir skelbdavo jo ištraukas internete, kad visi galėtų skaityti, kaip Jam blogai... O būdamas vienas savo kambaryje rašė šiltus eilėraščius...

Jis buvo patenkintas savo išore, bet nuolat visiems skųsdavosi, jog nekenčia savo išvaizdos norėdamas, kad kas nors patvirtintų tai, ką ir pats gerai žinojo - kad Jis nėra bjaurus... O būdamas vienas savo kambaryje gerėjosi atvaizdu veidrodyje...

Jis garsiai klausydavosi juodojo metalo, kad kaimynai ir tėvai galvotų, jog Jis blogai jaučiasi, todėl ir nusiramina klausydamasis trankios muzikos... O būdamas vienas savo kambaryje tyliai klausydavosi ramios, atpalaiduojančios muzikos...

Kai pas mamą ateidavo svečių, Jis kartais susigūždavo koridoriaus kamputyje ir be jokios priežasties pravirkdavo stengdamasis tai daryti kuo garsiau, kad visi išgirstų, jog Jam blogai... O būdamas vienas savo kambaryje Jis šypsodavosi be jokios priežasties... Nes pavargdavo verkti...

Jis pjaustydavosi rankas... Ir mokykloje visada „netyčia“ atsiraitodavo rankoves, kad visi pamatytų randus... O būdamas vienas namie slėpdavo juos, nes bijojo kraujo...

Jis save įvardindavo menininku... Kad visi matytų, jog Jis jaučiasi sutrikęs... O būdamas vienas savo kambaryje Jis puikiai žinojo, kuo esąs...

Jis nuolat garsiai kaltindavo mamą už tai, kad gimė... O būdamas vienas namie pašnibždomis dėkojo tėvams, nors jų nebuvo šalia, kad gimė, manydamas, kad taip išpirks savo kaltę...

Jis rengdavosi tik juodai... Kad visi manytų, jog ir Jo siela, mintys juodos... O būdamas vienas savo kambaryje, dievindavo savo žydros spalvos pižamą su elniukais...

Jis dažnai sakydavo, kad skauda inkstus... Vien tik tam, kad mama dėl Jo jaudintųsi ir lieptų eiti pas gydytojus... Ten jam prirašydavo brangių vaistų... Ir nors jam niekada neskaudėdavo, Jis nuolat viešumoje išsitraukdavo pakelį didelių tablečių ir prarydavo porą... Kad visi matytų, jog šis serga... O būdamas vienas savo kambaryje Jis vaistų negerdavo... O kam? Juk Jam niekada iš tikrųjų neskaudėdavo...

Jis nuolat skelbdavosi visiems, kad netiki Dievu ir niekindavo bažnyčią bei tikinčiuosius... Kad visi matytų palūžusį žmogų, kuris jau nebeturi kuo tikėti... O būdamas vienas savo kambaryje Jis kartais melsdavosi... Kad mama nebeverktų...

Jei kas nors mokykloje netyčia Jį nestipriai stumtelėdavo, Jis specialiai nugriūdavo ir raitydavosi vaidindamas skausmą, grižęs namo daužydavo savo kojas ir rankas televizijos pulteliu, kad kitą dieną jo kūnas būtų pilnas kraujosruvų ir visi matytų, koks Jis kankinys... O būdamas vienas savo kambaryje Jis darydavosi kompresus kraujosrūvoms... Nes nekentė jų...

Kai mirė jo tėvas, Jis laidotuvėse šypsojosi ir nevengė visiems išsakyti, kaip jo nekenčia iki šiol... O būdamas vienas savo kambaryje Jis verkdavo... Nes mylėjo savo tėvą...

Jei kada kokia mergina ir draugaudavo su Juo, šis, pajutęs, kad įsimyli tą merginą, imdavo su ja blogai elgtis: įžeidinėti, vengti susitikimų ir šaltakraujiškai apsimesti, jog taip nedaro... Kad toji žinotų, jog Jo mylėti neįmanoma... O būdamas vienas savo kambaryje Jis verkdavo dėl savo elgėsio ir kad prarado dar vieną mylimą žmogų...

Jis piešdavo mirtį ir nuolat „netyčia“ kur nors palikdavo tuos piešinius, kad visi galėtų juos apžiūrinėti ir manyti, jog ir Jis nori mirti... O būdamas vienas savo kambaryje Jis piešdavo visai kitaip: laimingi žmonės, šviesios spalvos...

Jam tiesiog reikėjo pagalbos... Žmogaus, kuris pastebėtų Jo vaidybą, apkabintų ir paprašytų būti savimi... Tokio, kuris atkreiptų dėmesį į tikrajį Jį, o ne jo šokiruojančią antrąją asmenybės pusę, kuria tampa viešumoje...

Kodėl visas tekstas parašytas būtuoju, o ne esamuoju laiku? Nes Jo nebėra... Vieną dieną niekas Jo neguodė dėl vienišumo;nebeskaitė išgalvoto dienoraščio;nekreipė dėmesio į per aštrią savikritiką viską paneigdamas; neliepė patildyti tos pragaro muzikos; neklausinėjo, kodėl Jis verkia, o ne sėdi su svečiais; nesidomėjo, iš kur tie randai; mama neverkė dar kartą sūnaus apkaltinta už tai, kad Jis gimė; nebetikėjo, kad Jam skauda; nesibaisėjo Jo antikristiškumu; nevadino vargšeliu dėl tų kraujosrūvų; neužjautė dėl sunkių santykių su tėvu, o pasakė: „Tavo tėvas mirė ir tavo neapykanta nieko nepakeis... Gal pagaliau liausies ir jam atleisi? “; visos merginos, su kuriomis anksčiau draugavo ir skaudindavo, Jam atleido; niekas nebežiūrėjo Jo šiurpių piešinių, nes visi jau buvo įpratę prie tokių Jo išsišokimų, Jis naktį paspruko iš namų ir pasikorė prie vaikų darželio, ant sūpynių, kad ryte Jį pamatytų vaikai ir sapnuotų košmarus...

Jam tiesiog reikėjo pagalbos... Ir skubiai... Jam reikėjo kažko, kas paprašytų liautis taip daryti... Gal tada pajustų, kad kažkam rūpi... Bet dabar jokio skirtumo...