be ženklų

drovuolės akimis
nužvelgus
kas veidrody atspindi
uždengtam
pakerta kojas
ir staiga galva
apsvaigsta
nes sapnas dingo
sapnuose

sapnuos sapnus
matyti
nelengva kai akys užrištos
maištu
kuris širdy kažką negero
nujautęs užvožia
save dangčiu
o sukryžiavus kojas
melas vėl atgimsta
nauju tiesos vardu