Virvė

Makso tėvas parėjo namo nešinas plokščiu keturkampiu paketu.
- Nagi pasižiūrėkit, ką aš sužvejojau, - pasakė jis.
      Maksas su motina smalsiai sužiuro į rudą vyniojamąjį popierių.
      Tėvas kišeniniu peiliuku perpjovė virvelę ir perplėšė popierių. Šypsodamasis jis parodė tame popieriuje buvusį paveikslą.
- Na? Kaip jums patinka?
        Maksas su motina abu sužiuro, nekantraudami,  ką čia pamatys. Jie žinojo, kad tėvas tiesiog iš proto kraustosi dėl meno ir dažnai pareina namo nešinas kokiu paveikslėliu. Tačiau šis buvo pats keisčiausias iš visų, kada nors jo parsineštų.
- Baisu! – galų gale tarė motina. – Kaip galėjai tokį nupirkti?
      Paveiksle buvo pavaizduota keista scena. Plynam lauke stovėjo aukštos medinės kartuvės, o virš jų pilkame danguje sklandė keli juodi paukščiai. Kartuvėse išverstom akim tabalavo kažkoks žmogus. Tikras baisūnas. Atrodė, kad visas jo veidas apžėlęs plaukais. O už kelių metrų nuo kartuvių, šiek tiek pašaipiai žvelgdamas į pakaruoklį, stovėjo šviesiaplaukis berniukas.
- Baisu. – pakartojo motina. – Tas paveikslas nieku gyvu nekabos man kambaryje. Nuo jo dar pradės košmarai sapnuotis.
- Bet juk čia menas, brangute! -  įsižeidusiu balsu tarė tėvas. – Tik pažiūrėk, kaip gražiai jis nutapytas. Be to su juo susijęs istorinis nutikimas. Žmogus, kurį čia matote pakartą, buvo žmogžudys, gyvenęs apie tūkstantis šeši šimtuosius metus. Tas vyrukas naktimis pavirsdavo į kraujo ištroškusią pabaisą, mat buvo velniui pardavęs sielą. Berniukas, kurį matote kairėje paveikslo dalyje, buvo jo tikras sūnus, galų gale įdavęs jį policijai. Taip jis ir atsidūrė kartuvėse..
      Tėvas pirštu nubraukė dulkes nuo paveikslo kampų.
- Tikrai labai gražiai nutapytas. Jeigu gerai įsižiūrėsit, berniukas truputėlį panašus į Maksą. Man tas pasirodė taip įdomu.
- Radai įdomumą. – tarė motina. – Jis nė kiek nepanašus į Maksą. Kad ir šauna tau kartais į galvą, Simonai.
      Tačiau Maksas turėjo pripažinti, kad tėvo teisybė. Paveikslo berniukas tikrai buvo truputį panašus į jį. Tokie pat šviesūs plaukai, net ir strazdanos aplink nosį kaip jo.
- Šiaip ar taip, - pasakė tėvas, šiek tiek sutrikęs, - paveikslas buvo toks pigus, kad tiesiog negalėjau jo nenupirkti. Radau jį rinkoje, sendaikčių krautuvėlėje. Atrodė, jog savininkas žūtbūt nori jo atsikratyti, nes man tereikėjo sumokėti tik trečdalį kainos.
- Keista, - tarė motina. – jei čia toks didis menas, kodėl tas žmogus jį taip pigiai parduoda?
      Tėvas gūžtelėjo pečiais.
- Jis tikino, kad paveikslas prakeiktas. Prietarai, gryna nesąmonė. Juk žinai, kas tai per žmonės. Greičiausiai visas reikalas pašvinkęs. Gal tas paveikslas pavogtas iš kokio turtingo smirdžiaus, užtat pardavėjas ir norėjo jį greičiau iškišti.
      Maksas nežinojo, „kas tai per žmonės“, tačiau paveikslas veikė jį keistai. Jis negalėjo nusigręžti į šalį. Atrodė, tarytum išvirtusios pakaruoklio akys dėbsojo į jį ir laikė jį prirakinusios klaikiu, žudymo geismo kupinu žvilgsniu. Maksas pasijuto taip, tarytum viskas aplinkui būtų išblėsę ir likusios tiktai tos vienos į jį įsmeigtos akys. Ūmai jis pajuto vėjo gūsį, ausyse tarytum pasigirdo šaižus varnų kranksėjimas.
- Daryk kaip sau nori, - kažkokiose tolybėse suskambo motinos balsas, - bet šito paveikslo kambary nelaikysim. Ką pamanys apie mus draugai ir pažįstami, pamatę viršum sofos tokią baisenybę. Pakabink jį kokiam tamsiame laiptinės kampe, kad ne taip kristų į akis. Ir tikiuosi, kad jis nėra vogtas, kitaip būsi nusikaltimo bendrininkas, o vieną dieną, žiūrėk, dar ir policija prisistatys prie mūsų durų.
      Tėvas kažką pusbalsiu sumurmėjo ir sutiko su motinos sprendimu. Pasikišo paveikslą po pažastim ir ėmė su juo kopti laiptais. Keistoji Makso būsena praėjo, jis vėlei priešais save išvydo šviesų kambarį.
      Reikia užkąsti, pamanė jis pats sau. Gal dėl to man ir pasidarė truputį silpna, kad nuo ryto nieko nesu turėjęs burnoje. Nuėjęs į virtuvę jis pasidarė storą sumuštinį su riešutų tyre.
      Paveikslas jau kelios dienos kabėjo tamsiame  laiptų užkampyje, kur beveik niekam nekrito į akis. Maksas pastebėjo, kad  jis kažkodėl nedrįsta pažvelgti į tą paveikslą. Užlipęs aukštyn, sukdavosi šonan ir kiek įmanydamas skuosdavo į savo kambarį. Jam buvo truputėlį baisu išsprogusių pakaruoklio akių.
- Niekai, - sakė jis pats sau. – Kodėl gi turėčiau bijoti paveikslo?
      Bet vis tiek, einant antrojo aukšto koridorium, jį suimdavo baugulys. O naktimis jis dažnai sapnuodavo keistus sapnus, kuriuose per jo kambarį kranksėdami skrisdavo didžiuliai juodi paukščiai.
      Vieną dieną Maksas pasakė:
- Tėte, man nepatinka tas paveikslas. Aš jį net sapnuot pradėjau. Tiesiog šiurpu.
      Tėvas triuškinamai pažvelgė į jį.
- Tai dar ir tu pradėsi? Kas čia judviem darosi? Negi  jau nė savo namuose nebegalėsiu pasikabinti gražaus paveiksliuko? Jis kybos ten kur kybo.  Viskas. Nieko daugiau nė girdėti nenoriu.
      Maksą išgąsdino smarki tėvo reakcija. Paprastai tėvas taip negražiai su juo nesielgdavo. Atrodė, lyg tėtė būtų pasikeitęs nuo tos dienos, kai nusipirko ta paveikslą. Be to, panašu, kad jis prieš kelias dienas nutarė užsiželdinti barzdą, nes jau dvi dienas nebuvo skutęsis. Ant skruostų ir smakro stirksojo šeriai.
      Tą naktį Maksas vėliai sapnavo juoduosius paukščius. Jų kranksėjimą girdėjo taip garsiai, lyg šie ištiktųjų būtų skraidę po jo kambarį. Nusigandęs Maksas pabudo ir akimirksniu pašoko lovoje.
      Kambaryje tvyrojo mirtina tyla, tačiau jam pasirodė, lyg dar būtų išgirdęs kimų kranksėjimą, tarytum kokį iš savo sapnų. Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą, jis pajuto, kad reikia nueiti į tualetą. Vos vos praplėšdamas miego merkiamas akis, jis nusvirduliavo iš kambario ir pasuko koridorium į tualetą. Nusičiurino, patraukė vandens svirtelę ir nuėjo atgalios. Pasiekęs koridoriaus vidurį, sustojo. Buvo tamsu, bet iš kažkur sklido keistas švitesys. Vargais negalais Maksas praplėšė akis pasižiūrėti iš kur tas švitesys sklinda.
      Ir vos vos susilaikė nesurikęs. Švitesys sklido iš paveikslo, iš pakarto žmogžudžio veido. Jo akys tamsoje buvo pavirtusios į du švytinčius taškus, kurie su baisia neapykanta žvelgė į Maksą.
      Maksas nėrė į savo kambarį, užtrenkė duris ir pasislėpė saugioje tamsoje po antklode. Taip ir gulėjo sulaikęs kvapą, garsiai dunksinčia širdimi, - gulėjo ir klausėsi mirtinos tylos. Atrodė, kad visa amžinybė praėjo, kol jis pagaliau apsiramino. Tai, ką Maksas tarėsi regėjęs, buvo taip nerealu, kad jis pamanė, jog bus viską susapnavęs. Visokios mintys sukosi jam galvoje, kol jis galų gale užmigo.




      Kitą rytą, eidamas į vonią, jis prabėgomis dirstelėjo į paveikslą. Tas atrodė toks pat kaip visados. Be abejo, žmogžudžio akys visai nešvytėjo. Viskas man pasivaideno, pamanė Maksas. Gal jam tik pasisapnavo, kad jis eina į tualetą, gal jis nė nebuvo iš lovos išlipęs. Metęs iš galvos visą tą istoriją, jis nusileido žemyn pusryčiauti.
- Tsss! Nesitrankyk taip smarkiai! – tarė motina, kai Maksas pokštelėjo virtuvės durimis.
- Kas atsitiko? – nustebęs paklausė Maksas.
- Tėtė dar miega, - pasakė motina. – Jis serga ir karščiuoja. Tiesiog degte dega.
- Paskutinėmis dienomis tėtė prastai atrodo, - pasakė Maksas.
      Atsikandęs kąsnį sumuštinio su šokolado grūdeliais, jis vėlei prabilo pilna burna:
- Man atrodo, viskas dėl to paveikslo.  Jis labai sielojasi, kad paveikslas mums nepatinka, jog daugiau apie nieką nė negalvoja. Net nesiskuta.
- Ak, nekalbėk niekų, - tarė motina. – Jis paprasčiausiai susirgo gripu. Ir man visai patinka, kad jis želdinasi barzdą. Šiokia tokia permaina.
- Ne, man vis tiek keista. Toks nesiskutęs, susivėlęs jis atrodo lyg koks plėšikas, visai kaip tas baisus tipas paveiksle.
      Motina pažvelgė į jį nustebusiomis akimis.
- Ką nori pasakyti?
      Maksas gūžtelėjo pečiais.
- Kad nė pats nežinau. Et, turbūt nieko. Gal tėtė bijo, kad paveikslas tikrai gali būti vogtas ir kad policija vieną dieną jį suras.
      Pastvėręs savo krepšį, jis pabučiavo motiną ir žengė prie laukųjų durų.
- Iki, mam.
- Būk atsargus, - tarė motina, susimąsčiusiomis akimis žvelgdama jam įkandin.



      Kai Maksas grįžo iš mokyklos, tėvas vis dar gulėjo lovoje, storai apsikamšęs antklodėmis. Jo karščiuojantis veidas, apžėlęs juodais šeriais, atrodė sunykęs. Maksui dirstelėjus pro durų plyšį, tėvas miegojo ir neramiai murmėjo per miegus.
- Tegu sau pamiega, - tarė motina. – Rytoj karštis tikriausiai nukris. Ir pamatysi, kad jis bus gerokai atsigavęs.
- Tikiuosi, - sumurmėjo Maksas.
      Diena mokykloje buvo sunki, reikėjo daug atsakinėti. Tą  vakarą Maksas anksti nuėjo gulti. Apie paveikslą nė nepagalvojo. Nusižiovavęs nubloškė drabužius ant kėdės ir šmurkštelėjo patalan. Ir išsyk užmigo kaip užmuštas.




      Kimus kranksėjimas. Geltonos juodų paukščių akys. Nesuvokiamas artėjančios nelemties jausmas. Maksas neramiai vartėsi po antklode savo tamsiam kambary. Paukščiai sklandė tiesiai viršum jo galvos. Palaida virvė tabalavo vėjyje. Kažkas buvo ne taip. Kartuvės buvo tuščios. Jose niekas nebekabojo.
- Ne,  - suvaitojo per miegus Maksas. – Žmogžudys ištrūko. Pabėgo.
      Jis konvulsyviai sukiojo galvą ant pagalvės iš vieno šono į kitą. Žingsniai. Paukščiai kranksėjo jo galvoje. Kažkas pabeldė į duris. Paskui dar sykį.
- Palik mane ramybėje, -  sustenėjo Maksas. – Tu miręs!
      Griausmingas smūgis į duris. Durys pokštelėjusios atšoko. Maksas plačiai išplėtė akis. Miegų kaip nebūta.
      Šalia jo lovos stovėjo kažkokia žmogysta.
      Niurnėdama, sunkiai alsuodama. Tarytum būtų įžengusi tiesiai iš Makso sapno.
      Dvi plieninės rankos sugriebė Maksą už gerklės ir išvilko jį iš patalo.
- Išdavike! – niurnėjo žmogysta. – Tu. Mano tikras sūnus. Dabar tu kybosi. Tau ta virvė teks.
      Maksas suspigo, ėmė daužyti rankomis priešais save, mėgindamas  nuginti šalin slogulį. Pajuto šeriuotą skruostą. Žmogysta suriaumojo ir ėmė vilkti Maksą grindimis per miegamąjį, per slenkstį į tamsų koridorių.
- Pakarsiu tave! – murmėjo žmogysta. – Tu išdavei savo kraują!
      Maksas spardėsi ir daužėsi, bet plieninės rankos jo nepaleido. Laikė suspaudusios jo gerklę geležiniais gniaužtais ir toliau vilko jį koridorium.
- Į kartuves! – rėkė plėšikas.
      Buvo tamsu tamsu, ir Maksas nematė, su kuo čia grumiasi. Kieti gniaužtai taip spaudė jo gerklę, kad jam pradėjo oro stigti. Jis suknerkė dusdamas. Protas pradėjo temti. Staiga atsidarė durys.  Pusiau apakintas pro duris sklindančios šviesos Maksas išvydo bestovint motiną vienais naktiniais marškiniais. Akimirką ji atrodė lyg suakmenėjusi. Lyg nufotografuota tiesiai prieš saulę. Paskui motina puolė pirmyn, nukabino nuo sienos paveikslą ir vožė juo per galvą žmogystai, smaugiančiai Maksą. Drobė pokštelėjusi perplyšo, rėmas sulūžo, ir tą pačią akimirką atsileido Maksą laikantys gniaužtai. Maksas sugargaliavo ir nusirito į šalį nuo užpuoliko, kuris parkniubo ant kelių, sulūžę paveikslo rėmai liko kyboti jam ant kaklo. Motina nuspaudė  elektros mygtuką, ir tamsa išsyk pranyko.
      Maksas gulėjo ant grindų. Abiem rankomis trindamasis kaklą ir netikėdamas savo akimis, jis žiūrėjo į koridoriaus vidury klūpančią žmogystą.
      Ten buvo jo tėvas!
      Tėvo galva ir pečiai kyšojo iš perplyšusios paveikslo drobės. Blausiomis akimis jis žvelgė priešais save, lyg busdamas po narkozės. Jo veide regėjosi apstulbimas.
- Ką aš čia darau? – sumurmėjo jis.



- Juk sakiau, kad tas paveikslas baisus, - tarė motina. – Kodėl neklausei?
      Visi trys apsivilkę chalatus sėdėjo virtuvėje. Trys blyškus veidai, palinkę prie garuojančių karšto šokolado puodelių. Maksas dar trupučiuką drebėjo, bet didžiausias išgąstis jam jau buvo praėjęs. Tėvas kaltomis akimis žvelgė į raudonus ruožus ant Makso kaklo. Jiedu turėjo tėvui papasakoti, kas atsitiko, nes tėvas neprisiminė nieko, ką buvo padaręs.
- Nė nežinau, kas mane apsėdo, - tarė jis. – Sakytum paskutinėmis dienomis aš bučiau buvęs nebe aš pats. Lyg kas kitas būtų įsismelkęs į mano sielą. Kažkoks balsas man vis kuždėjo, kad sūnus mane išdavė ir kad aš turiu jį nužudyti. O paskui  mano atmintyje – vien juoda pragarmė.
      Jis giliai atsiduso.
- Gailiuosi, Maksai, kad nenorėjau jūsų klausyti. Paveikslas tikrai prakeiktas.
- Tiek to, juk viskas jau baigta, - pasakė motina. – Baisusis paveikslas sudaužytas ir išmestas laukan, į šiukšlių konteinerį. Rytoj jį išveš šiukšlių mašina. Ir jo nebebus. Viskas.
      Tėvas paglostė Makso galvą.
- Ką manai apie naują dviratį, brolyti? Tikrai jo nusipelnei  po visų vargų, kurių tau pridariau.
- Ak, vyručiai, dviratį! – sušuko Maksas ir skriste įskrido tėvui į glėbį.



- Ei, Kobai, žiūrėk ką radau, - kitą rytą pasakė vienas šiukšlių vežikas.
      Iš konteinerio jis ištraukė smarkiai sužalotą paveikslą.
- Nuodėmė tokius daiktus išmesti. Tikras paveikslas.
      Vežikas pagarbiai apžiūrėjo suplėšytą drobę.
- Žinai ką aš padarysiu, - tarė jis savo bendrui, - ogi pasiimsiu paveikslą ir paprašysiu, kad brolis jį sutaisytų. Jis – restauratorius, ir moka sužalotus paveikslus taip pataisyti, kad jie atrodo tiesiog nauji. O paskui pasikabinsiu jį namie viršum židinio.
      Dar sykį apžiūrėjęs paveikslą jis šyptelėjo.
- Tikrai. Tasai šviesiaplaukis berniokėlis apatiniam kampe trupučiuką panašus į mano sūnų. Motinai turėtų labai patikti. Tikras paveikslas!