Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jie nekviečia mūsų prie lentos ir nerašo pažymių. Jų pamokos nėra laiko, malonaus ar ne, tempimas nuo skambučio iki skambučio. Jie negiria, jie nepeikia. Ir vis dėlto jie patys didžiausi mano ir tavo mokytojai. Ne bet kokie, o išgalvoti. Knygų personažai su savo sukurtom autorių istorijom, su savo filosofiniais ieškojimais, problemomis, maištingumu, o gal visiškai naiviu paprastumu, yra žyniai, apsigaubę tam tikrų idėjų rūbais. Jie tarsi veidrodis. Toks, kuris perteikia tai, ko bijome ir nedrįstame pripažinti, kuris lyg garsiai pasako tai, ką ignoruojame, bijome, nepripažįstam arba tai, ko dar nežinome. Jų individualūs išgyvenimai ir ryšys su visuomene, tiesiogiai liečia ir mus, jų iškelti klausimai yra ir mūsų gvildenamos aktualijos. Ir tik jų dėka galim pamažu save formuoti, kaip minkštą šviežią medžiagą.
Galima sakyti, kad viskas prasideda nuo pasakų, su kuriomis susipažįstame anksčiausiai. Pasakos - tai tarsi magiška žinutė, kuria metaforiškai siekiama pamokyti ar pranešti, padrąsinti Jos subtiliai ir švelniai atskleidžia tam tikrus gyvenimo aspektus ir duoda teorinę pradžią jų realiam pažinimui. Jau „Eglėje, žalčių karalienėje“ galima sužinoti, kas yra ištikimybė ir išdavystė. Anderseno Kajus ir Gerda atveria mums tvirtos ir  nuoširdžios draugystės vartus, pro kuriuos neįsilauš jokia Sniego Karalienė. O O. Wilde`o kregždutė ir Laimingojo Princo statula atskeidžia gyvenimo dėl kitų ir besąlygiškos aukos prasmę, atiduodant save. Laimingasis Princas su kregždute tarsi Jono Biliūno „Laimės žiburio“ personažų bendražygiai, kurie taip pat simbolizavo visų mūsų būtiną tarpusavio ryšio suvokimą, bendradarbiavimą, neabejingumą vienas kitam ir pasiaukojimą.
Na, o jis švenčia savo gimtadienį keletą kartų per metus ir kiek jam metų turbūt nežino ir jis pats. Taip, tai storulis Astridos Lindgren Karlsonas. Pepė, Mijo, Karlsonas, A. Egziuperi Mažasis Princas, Truman Capotės Džoelis iš „Kiti balsai, kiti kambariai“, L. M. Montgomeri Anė iš žaliastogių, paspaustų vienas kitam rankas ir įsteigtų „Fantazijos laisvės“ draugiją. Iš šalies tai linksmos, pilnos spalvoto fantastiškumo vaikų istorijos, tačiau jose atsispindi pagrindinis vaikų ir suaugusiųjų skirtumas, jų tarpusavio konfliktai. Koks skurdus jūsų, suaugusių rimtuolių, pasaulis, kai prarandate draugystę su paslaptimi, fantazija ir žaismingumu! Šie rašytojai ir jų personažai parodo mums, kad vidinis vaikas ir jo puoselėjimas yra pati svarbiausia viso gyvenimo detalė. Tad ačiū tau, Astrida, kad niekada neužaugai ir rašei vaikui esančiam tavyje!
„Neturiu drabužių, kuriais galėčiau prisidengti, bet esu karštame klimate, kur, jei ir turėčiau drabužių, vargiai galėčiau juos dėvėti. Apskritai imant, tai buvo nenuginčijamas įrodymas, kad pasaulyje vargiai esti tokia bloga padėtis, kurioje greta neigiamų veiksnių nebūtų teigiamų. ” Šitokio optimizmo pasimokyti galėtume tik iš Danielio Defo „Robinzono Kruzo”. Šis personažas atskleidžia civilizuoto žmogaus pasiekimus ir parodo, kad visom įgytom šiuolaikinėm žiniom galima kuo puokiausiai išsiversti netgi tokioj situacijoj kaip jo. Tačiau perskaičius W. Golding „Musių valdovą“, galima manyti, kad civilizuota visuomenė yra visai nereikalinga, o visos mums skiepijamos moralės idėjos juo labiau tik šiukšlių kruva. Šiems personažams buvimas negyvenamoje saloje buvo nuostabus išsivadavimas iš ponios civilizacijos taisyklių, kai šerno medžioklė virsta lengva repeticija prieš žmogaus medžioklę. Kol Robinzonas stengėsi meistriškai pritaikyti savo žinias ir išlikti žmogumi, „Musių valdovo“ berniukai dažydavosi savo veidus, kad būtų tikri laukiniai, toliau – kraujas, mėsa, azartas, o jei tau kas nepatinka – sudie, tu – pašalintas.
Moralės problema taip pat nagrinėjama ir Balio Sruogos „Dievų miške“, tik čia jau net negyvenamos salos nebereikia. Žmonių šūkis, esančių lageryje, galėtų skambėti maždaug taip: „Jei esi gyvas – gerai, bet džiaugtis tikrai nėra kuo. “ Prisotintas ironijos kūrinys ir tokie pagrindinio veikėjo patarimai, kaip saugoti auksinius dantis (aišku geriau išvis jų neturėti), kad jų naktį tau neišluptų, arba tikrai neįprastas pastebėjimas, kad: „Žmogus ne mašina gi. Pavargsta.. “, priverčia juoktis. Juokas lageryje gal ir nenusikaltimas, jei koks sargybinis negirdi, juokas ir ironija čia paskutinis ginklas prieš visą lagerio žmogaus naikinimo sistemą. Ironija prieš absurdišką visuomenės sužverėjimą, sudaiktėjimą ir kvailų taisyklių laikymąsi, neatsižvelgiant į žmogiškumą, taip pat pasitelkia ir Boris Vian savo šėdevre „Dienų puta“. Čia nėra nusikaltimas nurėžti jus trukdančiam žmogui galvą, o jeigu neturite pakankamai pinigų už kažką užsimokėti, pardavėjas jums galėtų visai rimtai nejuokaudamas pasakyti: „Jie labai brangūs. Jums derėtų mane užmušti ir išeiti nesumokėjus. “, o kai jo pasiūlimu bus pasinaudota, jis tik nusistebės kokios formos buvo jo širdis, kai ją kątik ištraukė. Šio kūrinio pasaulį valdo pinigai ir šiukštu geriau nedrįsk jų neturėti mirdamas, nes tokiu atveju tavo karstas bus speceliai kratomas, nešant jį laidoti. Taip tau ir reikia, jei neturi pinigų.
Viljamo Šekspyro Hamletas smerkia visą pašvinkusią visuomenę, jis nori padaryti galą visai blogio sistemai. Tai personažas, kuris ieško ir kelia į viršų aukštesnius dalykus, jis žavėjosi žmogumi, jo protu, kol buvo skaudžiai nutrenktas ant žemės, kai pamatė koks surudijęs pasaulis aplink jį: „Kas gi tad žmogus, jei jo aukščiausias gėris – tik ėdalas ir miegas? Gyvulys. “ Jis tarsi pademonstruoja mum, jog nepaisant blogos aplinkos, kuri mus įtakoja, galime jai atsispirti ir pasipriešinti, nesusitapatinti. Hamletas kaip ir Gėtės Faustas apglėbti nusivylimo ieškojo savęs, savo vietos ir gyvenimo prasmės. Mefistofelio frazė: „Mat savo protą jis temoka panaudot, kad elgtųs žvėriškiau, nei elgias žvėrys“ pažemina žmogų, už kurį net velnias atrodo etiškesnis. Tačiau tokie rašytojai kaip Richard Bach ar Paulo Coelho duoda atkirtį tokiam Mefistofelio teiginiui, jų personažai savo protą panaudoja tam, ko ieškojo Faustas ir Hamletas.
Paulo Coelho jaunajam piemeniui iš „Alchemiko“ buvo pasakyta, kad jei ko nors ištikruju labai nori, visas pasaulis stengiasi tau padėti, telieka įgyvendinti savo Asmeninę Legendą, kurią turi kiekvienas iš mūsų. Richard Bach „Žuvėdroje“ nepritapėlis, kitoks nei visi, tampa pačiu didžiausiu stebuklu, kai pasipriešinęs jo aplinkos stereotipams būna ištremtas lauk ir sužino koks nuostabus gyvenimas yra už įprastų ribų. „Iliuzijos“ herojui buvo leista įsitikinti savo paties tikėjimo galiomis ir plaukti kiaurai per žemę lyg per vandenį, o vandens paviršiumi žengti lyg žeme, kalbėti su žvėrimis, akis į akį susitikti su mesiju. Kokia to kaina? Tikėjimas savimi. O gal tik kvailos iliuzijos? Kaip sakoma knygoj, „ Įrodyk, kad esi ribotų gabumų ir tikrai toks būsi. “ Bet kokiu atveju, pabaigoje autorius jums pasakys „Viskas, kas parašyta šioje knygoje yra netiesa“. Jei ko nors pasimokei iš šių herojų, pats nuspręsi tikėti ar netikėti, o gal ir toliau belieka sielvartauti dėl nerandamų atsakymų kaip Hamletas ir Faustas, kuriems tik ir trūko įtikėjimo savimi.
Ne visi individai ieško savęs ir savo vietos visuomenėje šitaip egzotiškai. Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ personažas Raskolnikovas užsidarė, pasislepė nuo žmonių, tarsi kokia žiurkė įlindo į savo drėgną urvą, pasmerkęs save ir tapęs desperacijos vergu, puolęs į tokius kraštutinumus, kaip žmogžudystė. Deja, panašiai pasielgė ir W. Somerset Maugham „Mėnulis ir skatikas“ knygos pagrindinis herojus, kurio istorija buvo sukurta remiantis garsaus dailininko Polio Gogeno biografija. Šis personažas neapkentęs idealios ir materealiai aprūpintos aplinkos bei mylinčios šeimos, pabėgo ir paliko juos nieko nepaaiškinęs. Tapo šlykščiu egoistu, gyvenančiu sandėliuko dydžio kambaryje, neturėjo kuo rengtis, ką valgyti, bet toks gyvenimas jam labiau patiko. Šitaip jis surado save. Abu personažus dar sieja ir tai, kad pabaigoje išsigelbėjimą atranda kitame žmoguje – moteryje. Taigi, kartais visi ieškojimai susiveda ne tik į filosofinių klausimų atsakymus, ne tik į savo savo sferos suradimą, bet viską dažniausiai galutinai apgobia ir sušildo paprasčiausia meilė, kuri prieš tai buvo nustumta į kampą kaip priedas.
  Kaip sako Saulius Žukas: „Knyga – tai būsena tarp sapno ir realybės. “ Taigi, norėčiau patarti, kad nesistengtume kaip Richardo Bacho personažiai bandyti eiti kiaurai žemę ar vaikščioti vandens paviršiumi, norint būti „išskirtiniu“ nesekite Raskolnikovo pėdomis ir nežudykite, o jeigu esate užkietėjęs geruolis, nesitikėkite, kad jums kaip pasakose pradės iš burnos birėti perlai. Kitaip sakant, tikrai neverta kovoti su vėjo malūnais ir imti pavyzdžio iš M. De Servanteso Don Kichoto, kuris prisiskaitęs riterių romanų ėjo taisyti negerojo pasaulio ir tikėjo ne Dievu ar likimu, o knygomis. Nors kita vertus, kaip sako viena sentencija: „Iš klaidų mokomės. Kuo daugiau kvailysčių prikreti, tuo daugiau išmoksti. “
2008-05-11 12:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-08 06:30
Passchendaele
Geriausi mokytojai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-19 15:00
dagmara
daug skaitėt. Tokie ir komentarai. Pateikėt primityviai. Schema: "jūs durni - aš protinga". Stilus - mokyklinis. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-17 21:26
Paula_
koooomentaru !! :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą