- Morta, atnešk vandens iš šulinio. Gerai?
- Gerai, mam.
Sunkūs Mortos žingsniai pasigirdo ant senų, nudėvėtų ir girgždančių grindų.
„ Reikėjo Valiui pasakyt, kad pataisytų“ .
Užsitrenkė durys.
„Gera ta mano Mortelė, gera. Rūpinasi savo sena močia- kaip ir priklauso“
Tuo tarpu kitoj duru pusėj stovėjo Morta. Stovėjo su kaliošais, lyjant lietui ir su kibiru rankoj. Lėtai pajudėjo Mortelė prie šulinio pažliugusio mėšlinu taku: kaip ir visada- ji lėtai juda į priekį.
„ Norėčiau būti lietus: aš lyčiau, o jie mane keiktų, tik aš būčiau stipresnė už žmones. Lyčiau, o jie galėtų keikti- vis vien nesustočiau. “
Sugirgždėjo sukamas senas šulinio strypas. Morta įspylė vandens į kibirą. Kažkodėl jai rodės, kad štai ir ji, Morta, yra kaip kibiras- purvina, bet lengvai nuvaloma. Nuolat kieno nors rankų valdoma, ir kai tik priispildo ko nors malioniai gaivaus ir vėsaus- iš jos tai atima, atiduoda kitiems gerti.
„Ne kibiras aš, o lietus“.
Jau du metus šitaip Morta gyvena- mama rūpinasi, jai vandenį tampo per lietų, per vėją, per šalnas- ir vis nori būti vėju, lietumi, šalna. Išbėgti ir nepriklausyti nuo nieko.
„ Ir išeisiu. Dabar. Šitas kibiras bus paskutinis. Močia savim jau pati gali pasirūpinti. Jai manęs nebereikia“
Kažką jautė Morta. Dieve, kaip jautė Morta, kad teisi yra- dabar išeis ji. Išeis ir paliks motiną. Ir vėl- žliugsinčiais kaliošais, mėšlinu taku Morta priėjo duris, tik dabar atkreipė dėmesį kokios jos sukrypusios ir supuvusios.
„ Reiks Valiui pasakyt, kad pataisytų“
- Motin, atnešiau vandens.
Mama nekalbėjo. Mama nejudėjo. Ji net nekvėpavo. Sustingo Mortos širdis. Ji norėjo išeit, bet mama tai padarė pirmiau.