Buvo vabalas Lukošius
Išsiviręs puodą košės
Valgė, kirto atsilošęs.
Tuoj po pusryčių ramių
Jis išskrido iš namų
Pramogaut lig sutemų.
Lėkė per girelę žalią
Kol priskrido platų kelią
Einantį pro pat berželį.
Taip Lukošius prisikirtęs
Kad nei mato anei girdi
Jog keliu mašinos birbia
Tiktai pro berželį kyšt
Ir mašinos stiklan pykšt!
Net ta košė laukan tykšt!
Rauda pakelėj Lukošius:
Kam aš pririjau tiek košės
Iš didžiulės beržo tošies?
Būčiau skridęs sau lengvai
Išsisukęs kaip matai,
O dabar taip negerai...
Apkabinęs kelmą seną
Pakelėj Lukošius stena
Kaip jam grįžt į savo namą?