Lūkesčiai

-Ei, mam, kokia tu buvai jaunystėj? 

-Atsiprašau?!
-Nu gerai gerai- nu tu dar jauna, tu negalvok, kad aš čia, tipo, varau ar ką. Kai mano metų buvai?
-Kai buvau tavo metų aš taisyklingiau kalbėjau ir savo mamą taip pat, deja, sene vadinau...

Ji atsisėda ant žemos, nuskurusios taburetės.

- Nu tai jo... Va dabar aišku į ką atsigimiau.

Sūnus juokiasi, o jai lengva nuo to juoko.

- Tai kokia buvai?
- Norėčiau pasakyti, kad buvau pašėlusi, krėsdavau eibes ar šiaip maištavau. Deja, buvau paprastas vaikas.

„ Ir kodėl aš negaliu būti kažkuo. Esu kaip ji- paprastas blankus šešėlis. Niekas manęs nemato“

- Kas yra? Ko tavo veidas taip persimainė?
- Ai ne, nieko. Šaip užsigalvojau. Tiksliai- tave auklėtoja kviečia.

Tyla. Ji jau žinojo kas čia dedasi. Visada tas pats. Ak, ir kodėl jis negali būti kaip Marytės sūnus ar Birutės duktė- pavyzdingi ir mandagūs, pirmūnai?

- Užkalbinėti dantį nėra pats geriausias dalykas pranešti, kad prisidirbai.
- Bet aš ne...
- Tyliai! Nepukštauk. Ką vėl padarei?
- Nežinau. Aklėtoja nesakė kodėl tave kviečia. Aš jau išvis nebežinau ką aš padarau, kad jūs visi mane pastoviai kaltinat kažkuo.
- Tu dar paauglys- nežinai ką šneki ir ko nori. O aš žinau- aš tavo motina.
- Bet gal norėčiau sužinoti. Pats.
- Aš tau pasakysiu kur eiti, o tu eisi- vėliau tu man padėkosi.

Kaip ji norėtų, kad jos sūnus taptų advokatu, arba verslininku. Visai kaip Olgos iš penkto aukšto sūnus- dabar jis jau pasiturintis verslininkas, nors dar tik dvidešimt vienerių.

  Kaip jis norėtų žinoti, ko nori. Pateisint lūkesčius. „ Trokštų būt kuom nors. Nenoriu būt kaip  Piotras, ponios Olgos sūnūs, ar kaip mamos draugės Marytės sūnūs- jie nuobodos, be to tai jie, o aš noriu grot. Noriu kurt. Gaila, kad mama to niekad nesupras“

- Aš noriu eiti pats. Nes. Nes kai ateis laikas... aš galiu nežinoti kaip eiti savo keliu vienam. Be tavęs, mam.

Prieš ją stovėjo ne Marytės sūnus, ne Birutės duktė ar Olgos iš penkto aukšto sūnus verslininkas. Čia buvo Jos sūnelis. Jos mažylis. „ Tebūnie jis bus nors ir benamis- visteik mylėsiu. Pats laikas paleisti, gal“.

- Tai ir eik į visas keturias puses!

Kodėl ji taip pasakė? Ir pati nežinpo- juk norėjo pasakyti, kad jai nesvarbu kuo jis taps, kiek uždirs ir ar kokia kaimynė galvos „ norėčiau, kad mano sūnus būtų kaip Angelės ir trečio aukšto“.

- Tu niekad nesuprasi manęs. Tu  niekad net nebandysi to padaryt!

„ Kodėl ji tiesiog negali pasakyt, kad panim pasitiki. Kad jai nesvarbu kuo tapsiu ir kiek uždirbsiu. Kad jai nerūpi ar kas sakys „ norėčiau, kad mano sūnus būtų kaip Angelės iš trečio aukšto“ taip kaip ji dažnai sako jam, kad norėtų turėti tokį sūnų kaip Marytės, ar Olgos, ar Birutės. „

Ji trenkė durim ir išėjo. „ Gal kada jam pasakysiu, kad aš juo tikiu. Kadanors“

„ Kaip aš taip. Nu, aš atsiprašysiu jos. Vakare. Ne, rytoj. Kadanors“