Grafienės De la Ruel meilė Antonianui.

„Sveiki, misjė Antoniano. Rašau jums, nes tam turiu pretekstą: vakar vidurnaktį į mano rūmus atklydo maža mergaičiukė, vardu Suzana. Ji sakėsi esą atvykusi iš jūsų didingo miesto, Lokamijos srities.
Be to, jūs turėsite man sumokėti visais savo bulvių žiedais, kitaip aš ją išmesiu, nes panelė mat apsigyveno mano svečių kambaryje, su pripučiama lova, makroteliku ir aukso užuolaidom! Ką ji sau mano? Ir iš vis, ką jus savam mieste auginat, kokius žmones? Jai tik 653 malometai, o jau tokia išlepusi... Tik pamanykit! Iš tikrųjų, kad greičiau ją pasiimtumėt, aš jums trumpai nupasakosiu jos išvaizdą, ir jūs kitame laiške man pasakysite, ar ji tikrai iš jūsų miesto. Tiesą sakant ji labai panaši į kitas jūsų miesto mergaites: plaukai trumpi, maždaug iki kelių, žalios spalvos. Akys šviesiai raudonos,  nosis didelė ir užsirietusi, lūpos mėlynos. Labai aukšta, apie 1solmetrą ir 11kavcentimetrių.
          Tad vis dėl to, laukiu jūsų kariuomenės, su bulvių žiedais.
                                                                          Su dideliausia pagarba De la Ruel
  Tiesą sakant grafui Antonianui labai patiko Ruel, beje, šiai grafienei jis taip pat patiko, todėl vadinamas misjė nelabai supyko dėl to nemandagaus laiško, ir atsakė:
        „Garbingoji De la Ruel, visiškai suprantu jūsų pyktį, tad tuojau pat siunčiu savo pėstininkų kariumenę į jūsų gražųjį miestą Saraną, su didžiausiais ir gražiausiais bulvių žiedais, kad galėtumėte būti dar gražesnė... Be to, perduokite linkėjimus savo vyrui, grafui De la Salonijano, ir visam savo miestui. Iš pagarbos siunčiu jum geriausio žolės vyno.
                                                                                              Su meile, Antonijanas. “

Kai tik ponia perskaitė laišką, iš karto puolė atrašyti, kol jos vyras nematė:
        „Aš suprantu, kad mes vienas be kito negalim, bet supraskit, jūs negalit man rašyti meilės žodžių laiškuose, kuriuos skaito ir mano vyras! Juk jūs žinote, kad jei norėsite susitikti, rašykite: „Gražus oras... Tačiau dar gražesnis jis bus šiandien pvz. 15val. Prie Šv. Kaliausio katedros“. Ir mano vyras nesupras, nes yra per daug bukas... Labai jus myliu, jūsų pasiilgau...
        P. S. dėl tos mergaitės rašiau nesąmones... Tai aš paprašiau, kad ją čia atitemptų, ir ji suvaidintų, kad yra iš jūsų miesto. Taip padariau, nes norėjau, kad būtų priežastis, ko jūs čia atvažiuosit, tad prašau, su savo kariais atvykit ir jūs... Ir jokių BET!
                                                                                            Myliu, jūsų Rul. “

Po kelių dienų atvyko ir lauktasis mylimasis. Atvežė įvairių lauktuvių: grafui Salonijano du butelius geriausio žolės vyno ir brangiausio medžio žievės kumpio. Panelei Rul kiaulės ausies karolius, auskarus, tris žiedus, apyrankę, ir gardžiausių karvės pėdos saldainių. Jie abu liko labai patenkinti. Grafaitė atsiprašė savo vyro, atseit nori Antonijanui parodyti tą mergaitę, tačiau abu nubėgo prie įspūdingųjų Kreivės sodų. Jie atsisėdo tarp dviejų nuostabių ąžuolų, kurių aukštis rėmė dangų, plotis buvo neaprėpiamas, jei ir ratuku sustoję jį apkabintų šimtas žmonių... Tą dieną debesų nebuvo, o ta žalia saulė švietė skaisčiai, kaip niekada. Panelei De la Ruel mylimasis nuskynė gražiausią mėlynąją rožę, o panelė buvo tokia patenkinta, kad nieko negalvojusi užšoko ant pono Antonijano, apkabino ir karštai pabučiavo. Žinoma, jis taip pat neliko abejingas ir pradėjo ją bučiuoti. Tačiau viskas vyko per greitai, nes kai jis jau norėjo nuimti batelį, iš kažkur atskrido jos vyras ir kad kaukšt per pakaušį Antonijanui! Tada skėlė antausį grafienei, pasakė ją mylįs, ir su šautuvu nušovė. Vėliau už pakarpos paėmė tą nevėkšlą, ir paklausė:
- Tu nemanai, kad mane išdavei? Juk mes lyg ir buvom draugai...
- Gal... Tačiau aš numečiau tau vakar baltą pirštinę, taigi, kaip manai, ką tai reiškė? Ogi tai, kad aš ją myliu, ir su ja gyvent norėjau, o tu, tu... – ir tik tada Antonijanas suprato, kad Rul nužudyta, - Och tu padugne! Beširdi tu! Aš tavęs nekenčiu! - Ir pasruvo ašaromis.
Tiesą sakant, Salonijanas jau seniai raudojo, tada tarė:
- Juk gyvent nebesinori, tai tada iki susitikimo pragare!
Ir nušovė Rul meilę. Tada, kaip pro akis prabėgo svarbiausios jo gyvenimo akimirkos, prisidėjo šautuvą prie smilkinio ir tik pykšt! Pokšt! Ir jo nebėra........