Poeto gimimas

Friedrichui Nietzsche


Iš anapus priešaušrio bangos ant betoninio delno
išmetė
ką tik gimusį vaiką.
Į  jo sąmonės naktį įsiveržus šviesa
amžinybės marška apklojus vaizdus praeities
subyrėjo
į tūkstančius skeveldrų – stiklinių apskritimų, ir nebesvarbu:
ar tai buvo akys, ar kameros,
ar šiaip
negyvos saulės, pakaruokliškai kabančios
viršum vilties arba baimės apsėstos
bevardės epochos.

Vaikas šaukė, jo klyksmo aidai kaktomuša trankės
į betono gremėzdus
nelyginant vilko staugimas į švininį mėnulio denį.
O jis... to dar nesuvokdamas augo ir brendo,
jo sąmonės paodžiuos kasdien vis labiau kunkuliavo lava,
numanydama,
jog ilgai nepajėgs ten išbūti.

Pagaliau jis išdrįso prabilti,
naująsias vertybes mėgino įsiūlyt absoliučiajai
daugumai išganytų viešpaties avinų,
tačiau šių ausis užgulę iPod‘ai
įtaigingai vargonų (kad ir iš fanieros sukaltų) gausmu
šaukė sergėt švenčiausias dorybes,
ypatingai šventuoju metu Ramadano
(o gal didžiojo sezoninio išpardavimo?).
Nieks jo nebeklausė,
tik tūkstančiai smilių sukiojos įdubusiam smilkinio ruože.

Tuomet, nusigrežęs nuo jų, anoj pusėj dangaus
jis išvydo
naujai bundančią saulę
ir suskubo lig šiol nepažintu taku pasitikti
savosios vienatvės beauštant paranoiškai
kartodamas sau: „Aš kursiu, vadinas gyvensiu! “