Ir tik tada, jei Tu to panorėsi. Ir tik todėl, kad aš taip pasakysiu. Ir tik tada, kai saulė nusileis, nes šviesos mes bijom. Aš juk jau tūkstančius kartų tau sakiau, kad reikia mes tą vampyrizmą - jau nebeįmanona šviesioj būt.
Bet niekada neišduosim savo iliuzijų, savo idėjų. Niekada nebūsim žmonės, gal mes ir žmoniški, bet tikrai ne žmonės esam. Ir neklausk manęs daugiau kada tapsim geresni, nes nebežinau jau ką tau atsakyti, nebenoriu daugiau meluoti. Nori išgirsti tiesą, sakai? Na, mes niekada nebūsim geresni, nes gėrio nebematau aš, o kaip tu? Ir kaip jautiesi, po euforijos - tikrovės jausmo praradimo - turbūt nesuvoki. Nesuvoki, nei savęs paties, nei manęs, nei kitų. Ir nereikia. Mes aukščiau už juos ir mes tuo patenkinti, bent jau aš.