...Kaip baltas balandis pakilo į dangų...

Akis paslėpusi už knygos,
Ji tupi kambario kampe.
Jos šeimininkė vėl supykus,
Kad ji be darbo skaito čia.

Bet juk mergaitė nori šviestis,
Būti protinga, gerbiama!
O jai čia reikia sunkiai plūktis,
Ji čia visai vienui viena...

Nėra nei tėvo, nei mamytės,
Nei bučinių, žodžių švelnių.
Tik pikti žmonės, jų patyčios,
Ir darbas, ilgesys namų.

Tačiau ji turi slaptą norą -
Greičiau pabėgt toliau nuo čia,
Sugrįžt namo, pas tėvą, mamą,
Bet jos kišenė juk tuščia!..

O ne! Kentės ji iki galo!
Kad šeimai būtų kuo geriau.
Net jei dėl to ir gaus ji galą,
Tėvai juk valgys daug sočiau.

Kasdien mergytė taip svajojo,
Bet juk likimas toks žiaurus..!
Baltas balandis suplasnojo,
Į dangų išskleidė sparnus...