„Mirties bataliono“ rikiuotė-pasitempusi,
it styga
smuiko, įremto man į kaklą,
kuriuo srūva baimė,
lyg laukiant
pirmojo šturmo,
ar į paširdžius kulkos,
išbaidžiusios gerves,
jų klyksmas truko vos tik sekundę.
Sekundę kaip akmenį,
sunkiai nukritusį
nuo skruostų moters
tarsi žinia
kurios nebenušaus,
jos liaunos rankos,
tiek vargusios
kaip tūkstantis
devyni
šimtai
septynioliktaisiais.