Kalė

Kalė. Kalė. Kalė.
Kale mieslielėnai - Ogiustas Rodenas...
Lipnių žvakidžių siluetai, kompozicijos.
Ir nuolatinis skausmingas ėjimas,
Iš minties į žodį, nepaguodžia.
Kale, kale, kale vadina atvirai,
Dėvintys mano veidą vaikai.
Miesto kaštonas - pasaulio modelis,
Nepastebiu, toks amžius - akys prieš tave.
Subtilių vibracijų dermėje atgyja viltingas
Pabučiavimas, marmuras gyvesnis už gyvą.
Toks lipnus, kaip tos kaštonų žvakidės.
Miestas. Pabučiavimas. Meilė.
Ir vėl kalė, kalė, kalė.
Kalu sau į galvą, kad meilė be erotinio atspalvio
T e i s i n g a.
Esu prikaupusi indulgencjų, kitam gyvenimui.
Nuostolingas pavasario darbas.
Amžinybės šaukliai... Skrendantys į žvakės ugnį.
Esu tik skulpūra, netalentingo meninko nulipdyta
Todėl kalė, kalė, tik būtojo laiko fragmentas...