Jiedu susitiko ant jūros kranto. Buvo viena iš tų dienų, kuomet nepučia nė menkiausias vėjelis, ir saulės nutviekstas pasaulis panašus į nuotrauką.
- Dėde, kas tu toks? - koja braižydamas sudrėkusį smėlį paklausė berniukas.
- Aš - senis, - atsakė senis ir kiek pagalvojęs pridūrė: - Smiltelė ant ošiančios jūros kranto.
- Kaip įdomu, - berniukas nusišypsojo. – O kuri smiltelė konkrečiai?
- Viena iš tų, kurios prilipusios prie tavo pėdų.
- Kaip keista. Vadinasi, dabar aš jus mindau?
- Vadinasi, mindai.
- Jums turbūt labai skauda?
- Niekis. Tuojau praeis.
- Tikrai?
- Taip, - liūdnai šypsodamasis linktelėjo senis. – Skausmas išnyks, kai tik užsimosi savuoju žaisliuku.
- Tuomet... tuomet aš noriu, kad jums nebeskaudėtų.
Berniukas užsimojo, kažkas žybtelėjo saulėje, ir senio nebeliko – tik smėlio krūvelė, kurią greitai išnešiojo iš kažkur atsiradęs vėjas.
Berniukas, pasiramsčiuodamas dalgiu, nužingsniavo pakrante. Vis dėlto, kaip gera daryti gerus darbus.