Vienintelė naktis- be šurmulio, be vėjo,
Nepaprasta naktis- danguj kiek daug žvaigždžių,
Ta prakeikta naktis- kai aš ant visko dėjau,
Bet suteikia ji džiaugsmo, nes mes vis dar kartu.
Tebūna ji vienintelė, širdis tegu prabyla,
Lai niekad neišaušta rytas, taip gera man kol dar tamsu..
Išauš negailestingas rytas, švelniais saulutės spinduliais,
Ieškos manęs ir žodis kitas, sakys- nebėr manęs, aš išeinu..
Nušvis danguj nauja žvaigždutė,
Lyg ašara,
ištirpusi delne...
Tiesog kai norejau iseit, tyliai ramiai, be atsisveikinimu ir pan, tiesiog atsisveikinimo zvilgsniu nuzvelgtas dangus, nusispjauta ant visko.
Kai sedejau boksto virsuje, manes pasigedo drauge (ne mergina- buna ir taip) supratusi tiek del manes raudojo... Ir norisi sustabdyti ta akimirka kai esi ant to bedugnes krasto..
O kaip visiems zinoma- rytas turi isausti.. Tada perima valdzia protas, nebe emocijos.. Nauja zvaigzdute, tarsi nauja viltis gyvenimui, kada esi ne vienas..
Ne poetas as, viskas man tiesiog gyvenimiska, kaip sako filosofai, krastutinis skausmas, ir tiesiog kai galvoj siukslynas, kada norisi ant visko spjaut, kada norisi isnykt, tada galvoje is niekur atsiranda pirma fraze, kaip tarkim "vienintele naktis" beliko su manimi, kai visiems esi nulis, visiems buna tokiu gyvenimisku akimirku, kartais ir be reikalo. Cia tikrai ne apie netiketai atsiradusi kudikeli, ne apie ivyki.
Vai vai. Pirma eilutė dar nieko. Antra - jau įtartinas kartojimas. Trečia lyg ir suteikia vilčių apie galimą kiek netikėtą teksto posūkį, bet toliau viskas nusivažiuoja į blogį. Nieko gero. Ir tarp žodžio ir brūkšnio reikia tarpų. va.
visi trys posmiukai bet prieštaraujantys tarpusavyje; (trečias ne posmiukas, šiaip - bet tik pabaiga su pabangavimais. antrasis - neatspindi nakties kuri būtų - prakeikta. atvirkščiai, jame išsakoma būsena - lyg geismas, kad ta naktis nesibaigtų, o tęstųsi tęstųsi...; o pirmas visai kitame rakte, atrodo tokia įžanga, po kurios bus išrišamas veiksmas - ir kas nutiko, kad ta naktis tapo prakeikta - lyg kardinaliai pakeitusi viską ir nepageidaujama, lyriniam subjektui, gyvenimo kryptimi. Na jei tai lyrinio subjekto nepageidaujamas kūdikėlis užsimezgė, (bet jis tai netrukdo būti kartu - kaip kalbama ketvirtoje pirmo posmiuko eilutėje) tai gal ne žvaigžde danguje jis turėtų įvaizdį nešioti, t.y. šiame kontekste, jei jau naktis prakeikta. Tiek apie turinį - kaip skaitėsi man kūrinys.
patiko pirmos trys eilutės. ketvirta jau banali, pasuko į nuobodulį.