Peizažas

Baltas, purus sniegas storu sluoksniu dengia pušų šakas, spyglius ir net atsišerpėjusius žievių pluoštus. Kas per rudenį tapo nuoga, dabar pridengta gausybe snaigių ir vos papūtus vėjui jos gūsiais pabyra nuo šakų. O šakos čia didžiulės, kaip ir pačios pušys - nė vienos mažos nerastum. Gal tik vienas takas paskendęs pušų didybėje ir žolių stagarų apsuptyje atrodo mažytis. Ežero link jis visai pradingsta.
Eisiu tuo taku ir aš pranyksiu. Ledas dar plonas, neatsargu. Įsisupčiau į šaltą gūsį, pakilčiau į orą ir galbūt laisvu vėl atgimčiau. Bet traukia mane. Tik tuo taku.