musėgaudis

rods ruduo, bet netikras, tik kėkštai
nugarsėjo galulaukėm tolių -
priartės bildesys ir patapsim nuobodūs,
čia pirmais traukiniais bėgių ilgį matuoja;

su pirmąja šalna braukia šukomis plaukus -
byra  metų dulksna, sėda pleiskanų kruopom
į voratinklius rudenio kraugerio puotai
numusijusiom sienom akis pieštuku išbedžiotum;

ir sugrįžtum į tinklą be kardo damoklo -
be senatvės, be adatų slenkančiai mirčiai -
byra akys sintetiniuos pėdkelnių plotuos,
byra spanguolių uogos į samanas pelkių besočių;

rods rauda į aruodus tuštėjančius skęsta
ir palieka rusenančios dievdirbio rankų ražienos -
į sūpynes senas tūpia karksintis juodvarnio protas,
ir voratinklių gijose supas musėgaudžio noru.