Našlaičiai (tęsinys)

Algis neparvažiavo Kalėdoms, kaip buvo žadėjęs. Jis netikėtai pasirodė tik po Trijų Karalių ir įžengė į namus, kaip nebe tas žmogus. Kareiviška uniforma jam be galp tiko. Švariai nusiskutęs, kareiviškai pasitempęs toks gražus ir linksmas.  Tik peržengęs namų slenkstį, sumušė kulnimis, ranka atidavė pagarbą ir, nusiėmęs kepurę kartu su miline ir lagaminėliu, pasidėjo ant suolo. Po to pasisveikino su visais, kurie buvo pirkioje, apsikabindamas ir pasibučiuodamas. Motina iš džiaugsmo apsiverkė, o Pakalnis prikando lūpą, slėpdamas džiugų susijaudinimą.
- Na, o dabar – pasakė Algis, atsisakstydamas  kitelį ir sėsdamas už stalo – rinkitės visi atsiimti lauktuvių. Stasy, paduok man lagaminėlį.
    Net atostogų nevažiavo namo vaikinas, nenorėjo išleisti pinigų, kuriuos labai taupė, norėdamas visiems nupirkti dovanų. Pirko tai, kas jam atrodė vienam ar kitam geriausiai tiktų, o Pranutei ir Aldutei – po grandinėlę su širdele.
- Nepranešei iš anksto, būtume arklius nusiuntę – apgailestavo tėvas. – Negi tokį kelią pėsčias ėjai?
- Parvažiavau su paštu, o pėsčias ėjau tik iš miestelio – nuramino jis tėvą – kas tie keli kilometrai? Nė nepamačiau, kaip atėjau.
- Ar nesušalai, vaikeli? Kaip tyčia šiandien tokia šalta diena pasitaikė – kaip visada rūpinosi motina. –Auk žemėn batus, duosiu šiltas kojines.
- Koks aš būsiu kareivis su vilnonėmis kojinėmis? Kaip čia atrodys? – juokėsi jis linksmai. – O kur Aldutė? Pranute, eik pašauk, aš jums vienodas atvežiau.
Visi nuščiuvo ir susižvalgė.
- Tai kad Aldutės nėra pas mus – pasakė nedrąsisi Pranutė.
- Kaip tai nėra?  Tai kur ji?
- Nagi klebonijoje – atsisėdo prie Algio tėvas.
- Klebonijoje? Kaip ji ten pateko? Ar seniai? – nieko nesuprasdamas stebėjosi Algis.
-  Tur būt jau koks mėnuo – pagalvojęs atsakė Pakalnis. – Oi daug kas čia atsitiko, kol tavęs nebuvo - ėmė kreipti į šalį kalbą tėvas. – Stepas pasirodo ne Lupeikių vaikas, o priglaustas pamestinukas.
Algis net nesiklausė, ką porino tėvas:
- Visas mėnuo. Tai ką gi ji ten veikia?
- Kalėdojo pas mus kunigėlis, tai ir paprašė, kad padėtų gaspadinei prieš šventes – įsikišo motina.
- Per visą parapiją nerado, kad kas padėtų? Būtinai prireikė Aldutės – kuo toliau, tuo labiau stebėjosi Algis.
- Taip jau išėjo... Buvo kalbėta, kad po švenčių grįš, o dabar, kai jau klebono seseriai panelei Petrusei labai patiko, tai ir pasiliko  ją visam laikui.
- Kaip jie galėjo pasilikti? O tavęs ar pasiklausė? – jau ėmė pykti Algis.
- Klausė ir manęs, be to ir pati Aldutė sutiko. Atsimink, kad ji jau nebe vaikas, jai jau aštuniolika. Kad taip kur kitur, o čia į kleboniją.
- Sakai pati norėjo? – kiek atlėgo Algis. - Bet gi kalbėjom, tėvai, sakei, kai grįšiu iš iš kariuomenės tvarkysim reikalus, o dabar ėmei ir išleidai. Visam laikui, visam laikui... – ir parėmė rankomis galvą.
- Tas ir yra, kad visam laikui. Niekam ir į galvą neatėjo, kad taip pasibaigs – jau drąsiau prašneko tėvas. –  Manėm pabus savaitę, kitą. Be to ir namuose nelabai yra kas veikti. Ogi pasikvietė klebonas ir sako taip ir taip. Ką gi aš turėjau daryti? Be to ir ji pati nori. Negi prievarta vešiu namo?
  Motina padengė stalą, tėvas pastatė butelį naminio vyno, tačiau viskas buvo nebe taip.  Algis pasidarė nekalbus. Jei tėvas ar kuris kitas klausia, Algis atsako, o apie save nieko nepasakoja, visai apie ką kitą galvoja.  Kiek jis buvo linksmas įeidamas į pirkią, ant tiek dabar jis buvo paniuręs ir tylus. Pavalgęs kreipėsi į motiną:
- Būtų gerai prigulti.
Pranutė Algiui paklojo savo lovą  kamaraitėje, kur jos abi su Aldute miegojo. Papureno pagalvius, pataisė lininę paklodę, atnešė šiltą anklodę – kaip svečiui.
- Dabar būtų gerai ir tos kojinės, kur mama siūlė.
Atnešusi kojines Pranutė jau norėjo eiti, tačiau Algis sulaikė sesę:
- Tu dabar sėsk ir papasakok man, kaip čia viskas buvo iš tikrųjų. Man atrodo, kad tėvas kažką mala.
- Taip ir buvo, kaip mama sakė – prisėdusi šalia atsakė Pranutė. - Kunigėlis paprašė, ar katra iš mūsų  nesutiktų padėti gaspadinei pasiruošt šventėm, arba padėti, kol pasveiks tarnaitė. Aš atsisakiau iš karto, o Aldutė, kai kunigėlis ir tėvas paprašė, tai ir sutiko.
- Kur gi ne. Atsisakys mat Aldutė. Kaip jai liepė, taip ji ir padarė. Aš prieš kariuomenę su tėvu kalbėjau. Aš gi sakiau jam, kad noriu vesti Aldutę. Viską palikom spręsti, kai grįšiu. Jis nelabai nori, kad aš ją vesčiau, todėl ir padarė. Jei jis būtų pasakęs „ ne“, tai ir Aldutė nebūtų sutikusi. Ar manai, kad ji labai to norėjo?
- Jeigu taip, tai ir tu pats kaltas – supeikė jį Pranutė. – Jeigu tau jos reikia ir tu ją myli, tai reikėjo jai pačiai viską ir pasakyti. Iš kur jai žinot, ką jūs su tėvu apie ją šnekat? Kad nuvažiavo tik trumpam, tai čia dar nieko tokio, bet jeigu ji būtų žinojusi, kad tu ją myli, ji nebūtų pasilikusi visam laikui. Šiaip, tai jai ten bus daug geriau, negu pas mus. Aš ir pati kartais noriu iš čia ištrūkti.
- Kodėl taip sakai? Gal su Alpuku susipykai?
- Ne, viskas gerai. Draugaujam, tik jam irgi kariuomenė prieš akis – patikino ji brolį. – Visą gyvenimą vienas ir tas pats – rytas vakaras, žiema vasara tie patys sunkūs darbai, tie gyvuliai, tas purvynas. Kartais aš pavydžiu Aldutei. Žinai, mums bus nelengva be jos, mes greitai tą pajusim. Būtinai tau reikia vesti, Algi, štai kas.
- Aš taip galvojau per visą tarnybą. Galvojau, ilgėjausi, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.
- Žinai ką, nieko čia baisaus neatsitiko. Iš klebonijos tu gali ją atsiimti, tau tik reikia su ja pačia pasišnekėt. Jeigu tik ji sutinka, tu ją vedi ir viskas – kaip visada ką nors sumąsto Pranutė. – Ar teisybę sakau?
- Tu taip manai? – atgijo Algis, net lovoje atsisėdo.
- Susitik, atiduok lauktuves, pasikalbėk, pasipiršk. Nori, aš pati jus suvesiu? Kai tik pamatysiu sekmadienį bažnyčioje, tai ir sutarsim kaip ir ką
- Gal tu ir gerai sakai. Iš tiesų, kodėl gi nesusitikti? Aš taip jos pasiilgau – nusiramino Algis ir atsigulė.
- O jeigu pasakys „ne“? – Algis ir vėl atsisėdo.
- O tai tau ir kareivis – pasijuokė iš jo Pranutė. – Na ir kas? Ne - tai ne, tai bent žinosi ir nebesuksi sau galvos. Ar maža aplink merginų? Tėvas jau turi vieną tau nužiūrėjęs. Pažįstu, tokia iš Petkūnų, labai daili, nė kiek neprastesnė už Aldutę. Jei pamatytum, tikrai patiktų, o ir aš norėčiau turėt tokią brolienę.
- Ir tu kaip tėvas sumanei man piršti.
- O tu žinai ką, man atrodo, kad Aldutei Stepas patinka.
- Man ir tėvas taip sakė, bet aš nė už ką nepatikėjau, o dabar dar ir tu tą patį... Ar tikrai tau taip atrodo?
- Nežinau, ar tikrai. Man ji nesisakė, bet labai panašu. O Stepas tai jau iš vis su visa dūšia ir kūnu pražuvęs. Vargšas vaikinas.
- O ar tai tiesa, ką tėvas užsiminė apie Stepą?
- Šventa teisybė. Kai atėjo šaukimas į kariuomenę, tada viskas ir paaiškėjo.
- Kaip matau naujienų pas mus netrūksta – atsigulė vėl Algis ir užsitraukė antklodę. – Gal su tuo susitikimu reikia truputį palaukt? Nesinorėtų apsijuokt. Ačiū tau, Pranute, už viską. O žinai ką, gal geriau būtų, kad tu pirma su ja pasišnekėtum. Perduotum lauktuves ir pasakytum, ką aš galvoju. Ji tau daugiau pasipasakos apie Stepą ir, jeigu jis Aldutei mielesnis, aš tarp jų nesimaišysiu.
(B. d.)