Rašyk
Eilės (79047)
Fantastika (2329)
Esė (1595)
Proza (11062)
Vaikams (2730)
Slam (86)
English (1204)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Triokš keberiokšt nuvirto senyvas ąžuolas, tik suaimanavo širdingai ir nutilo. O kiek metelių jis, girių išminčius, žaliavo. Gal kokį  šimtą žiemų išstovėjo, net pūgoms nepasidavė, o dabar papūtęs stipresnis šiaurys parklupdė visam žilabarzdį.
  O kiek draugų jis turėjo? Ant pirštų nesuskaičiuosi: nuo laukinės putpėlės, iki laukinio šuns, apraudančio savo sopantį kailį, kurio negailėjo padykusio vaikėzo šatra. Atskrisdavo pas ąžuolą ir diddysis apuokas. Pritūpdavo naktį ant šakos ir garsiai suūgdavo į ausį, kad kaskart ąžuolas išsigązdavo. Bet mylėjo jis apuoką, mėgdavo su juo pakalbėt, vėsią, gaivią naktį stebėti žvaigždes. O dabar plunksnočius liks vienas ir ūbaus naktimis graudulingą dainą. Ir didžioji miegapėlė, šiltai miegojusi šimtamečio šakose turės apleisti pirmuosius ir vienintelius savo namelius.
  Pajutęs drebėjimą ir stogo virš galvos brakštelėjimą, sukruto ežiukas. Kas čia daros? Kas čia daros? Ko gi žemelė pyksta, svyruoja? Išsiropštęs iš samanų patalo ežys suprato- prarado draugą- priglaudė žemelė. Pabiro ežiukui ašaros kaip pupos, liūdna pasidarė..
  Tik sušnarėjo visos kertės- tai miško gyventojai susirinko pasakyti paskutinįjį,, ate''. Kaip jie visi sriūbavo ir daugelis gailėjosi, kad niekada ąžuolui nėra pasakę, ką jam jaučia, nėra kaip reikiant padėkoję už patarimus, už visa suteiktą gera.
  Ežiukas nedrąsiai prisiartino prie išvirtusio medžio šaknų, pabraukė šlapia nosyte per sudžiūvusius, po žiemos likusius lapus. Ir ką gi jis pamatė? Ogi čia slepiasi ąuolo sūnelis, laibas daigelis, toks mažutėlis, gležnutėlis. Nudžiugo miško gyventojai ir nutarė rūpintis mažuoju medeliu, kad išaugtų stiprus, galingas kaip kadaise buvo jo tėvas. Pažadą ištesėjo- užaugino drūtą medį- šakos dangų rėmė, lapai tarsi koks skėtis saugojo nuo lietaus. Džiaugės visi ąžuoliuku, džiaugės ir ąžuoliukas draugais, tik stiebės į viršų, gėrė saulės spindulius godžiai, žaliavo, džiaugėsi kiekviena akimirka, bet praeis daugel metų kol jis prilygs tėvui, kol patį priglaus žemė ir jo atžala pratęs didingiausių miško galiūnų kartą.
2008-05-07 15:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-10 08:47
Robitas gerulizz
Kaip radom taip ir paliksim... Gal tik koks eželis ant kapelio paraudos... Graudu... Dar gerai kad Ąžuolaitis spėjo išdygt, o tai senis taip ir būt supuvęs ir nieks apie jį net neparašytų...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-07 16:55
Yuki
Labai nuobodu.
Yra klaidų.
Nieko naujo.
Minties-jokios.
Galėjai su ta ąžuolo mirtim kažką naujo sugalvoti,nustebinti,įdomiai sužaisti.O dabar,supuvo ąžaluolas,nes savo jau atgyveno,išaugo iš jo sėklos kitas medis.Gyvūnai  verkia,kaip kokioj fantastikoje,nors kalbama apie natūralius,realistiškus dalykus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą