Eli vasara  2

  Tą dieną Eli buvo labai linksma. Sėdėjo ji su savo kikenančiais draugais alyvų krūmuose iškirstoj slėptuvėj ir mąstė, ką galėtų įdomaus nuveikti. Vieni siūlė statyti namelį šalia pelkės augančiame medyje, kiti – eiti prie už miško esančios fermos murzinų paršiukų erzinti, o dar kiti iš vis tylėjo. Staiga, Eli stryktelėjo lyg žvitri voverė nuo apkerpėjusio žemėto rąsto ir žybsėdama klastingom velniuko akim, sušuko:
- Sugalvojau! Darom gyvūnėlių kapines!
- Ką, ką, - susidomėjo berniukai.
- Turėjau galvoj pažaiskim duobkasius, bus labai smagu.
- Ir ką gi mes laidosim, - tyliai paklausė priblokštos mergaitės.
- Negi neaišku, - pašaipiai pratarė vienas berniukų. Taigi visokias nusprogusias riebias plaukuotas kirmėles, persišlamščiusias mėsingų kopūstų lapų, nudvėsusius vorus, merdėjančias laukines žiurkes…
- Grybšt, - suriko kitas berniukas ir tuo pačiu momentu smarkiai sužnybo vienos iš mergaičių šlaunį.
Mergaitė žaibiškai pašoko nuo sutriošusio kelmo ir šaižiai suklikusi, pradėjo rėkti:
- Kvaily tu, ko čia gąsdini! Tuoj kaip žiebsiu, tai net žiežirbos pažirs!
- Ei, ei, vėl abiem ragai išdygo, - pertraukė Eli ginčą. Apsižodžiavot ir gana. Geriau eime į šiukšlyną, mačiau ten didelį kurmį, užvertusį kojas.
- Taip... reikia jį palaidoti, - susirūpino viena draugių. Negalima leist, kad jis ten smirstų, aplipęs musėm ir visokiais kitokiais bimbalais.
  Vaikai pakilo nuo rąstinių “suoliukų” ir pagauti smalsumo, nuskuodė prie smarve trenkiančių šiukšlių. Vaizdas buvo stulbinantis: kurmis aukštielninkas tysojo ant pūvančių obuolių ir purvinų stiklo šukių, aplipusių supelijusia vyšnių uogiene, kilimo. Nudvėsęs žvėris buvo keistai išsiviepęs ir buvo pusiau primerkęs savo mažutes lyg du angliukai akutes, tarsi bandydamas praregėti ir išvysti akinančiai ryškią saulės šviesą. Staiga, Eli užrietė nosį ir pribėgusi prie savo nuostabaus atradimo, išdidžiai paklausė:
- Na, kas norit nešti mirusįjį į jo amžino poilsio vietą?
- Hmm…, mes tai tikrai nenešim, - sutriko mergaitės. Jis toks visas aplipęs šlykščiai dvokiančiais obuolių puvėsiais…
- Tai gal jūs, berniukai?
- Eee… tai gal ne, gal tu pati nešk. Mes geriau eisim duobės kast. Kol atneši, tai jau ir laidot kur bus.
- Ech jūs, bailiai, - nusivylė draugais Eli ir griebusi šalia besimėtantį surūdijusį kastuvą su apdegusiu nulaužtu kotu, puolė prie žvėries. Akimirksniu kurmis atsidūrė ant geležinio pado.
  Netikėtai berniukai pribėgo prie mergaitės ir pačiupę kastuvą iš jos rankų, tyliai ištarė:
- Mes nunešim. Tu patrūkti gali.
- Cha, - riktelėjo Eli. Tai dabar jau nunešit. Iš kur taip staiga tiek drąsos atsirado?
- Eli, žiūrėk, - sužnabždėjo vienas jos draugų.
- Kas, kur, - paklausė mergaitė ir apsidairė.
- Ar tik neprasikalė du maži ragiukai ant tavo kaktos?
- Kas, ragiukai, - nustebusi pasitikslino ji.
- Aha…
- Hm… - prunkštelėjo mergaitė ir prapliupo juoktis. Jūs tikri juokdariai.
- Baik juoktis, Eli, - sudraudė ją mergaitės. Juk tikrą mirusįjį nešam, o ne pliušinį žaisliuką.
- Hm… gerai jau gerai. Tuoj nutaisysiu gedinčios miną. Hm… - vėl pratrūko Eli. Ne, viskas susikaupiam, visgi čia laidotuvių procesija vyksta.
Vaikai nunešė kurmį prie šalia slėptuvės stovinčio seno aptrūnijusio namo ir pradėjo kasti duobę. Žemė buvo kieta ir molinga. Tad teko nemažai paplušėti, kol duobė tapo pakankamai gili. Mergaitės ją nubarstė baltais rasotais ramunių žiedlapiais. Netrukus kurmis buvo paguldytas ant minkšto drėgno patalo.
- Dabar užkaskim, - pralemeno Eli.
Draugai sėmė rieškutėmis juodas sulipusias žemes ir krėtė kaip varškę ant paliegusio žvėrelio letenų ir susivėlusio kailio. Užkasę kurmį, vaikai sustingo ir nekrutėdami, liūdesio kupinom akim stebėjo mažą žemių kauburėlį.
- Gal pastatykim jam paminklą, - pratarė viena mergaitė.
- Mm… gera mintis, - pasakė Eli. Tik iš ko mes jį padarysim?
- Žinau, - apsidžiaugė vienas berniukų. Slėptuvėj mėtosi raudona aptrupėjusi plyta.
- Oi kaip gerai, - sušuko mergaitės.
- Taip, o užrašą padarysim su skalda, - atkuto Eli.
Vaikai nubėgo ant apdulkėjusios pakelės ir pradėjo ieškoti piešiančių akmenukų.
- O, - nustebo Eli. Kokį didelį skaldos gabalą radau!
- Ką, čia skalda, - pradėjo kvatot berniukai.
- Aha…
- Protinguolė! Čia gi balti šuns kakučiai!
- Hm… - prapliupo juoktis mergaitė. Tikrai. Aš ir galvoju, ko tas gabaliukas lūžta ir trupa, kai bandau piešti ant asfalto.
Po kelių minučių vaikai rado, ko ieškoję ir nuvalę nuo plytos pilką smėlį, užrašė: “Čia ilsisi kurmis, žuvęs kovoje su nežinomu šunimi”.
- Ale palaukit, kodėl mes nepadarėm kurmiui karsto, - paklausė Eli ir susirūpinusiom akim pažvelgė į draugus.
- Rimtai, kokie mes kvailiai, - pasakė berniukai. Juk be karsto jį ten kirminai sugrauš.
- Tai atkaskim ir iš naujo palaidokim, - pratarė mergaitės.
Ilgai nelaukus, vaikai griebėsi kastuvo ir pakeisdami vienas kitą, vėl iškasė duobę, bet…draugai pasimetė ir sutriko: duobė buvo tuščia.
- Kur dingo kurmis, - virpančiu balsu paklausė Eli.
- Ne… nežinom, - išlemeno berniukai. Iškasėm netgi daug giliau negu pirmą kartą.
Eli pradėjo kikenti ir vos surinko sakinį:
- Ti… tikriausiai jis nebuvo nudvėsęs. Gal jis ten šildėsi prieš saulutę ir skaniai į akį pūtė, o mes jį vargšą palaidot sumastėm. Varg…vargšelis, dabar namų neras…
- Ech tu, proto bokšte, - nusivylė drauge vienas berniukų. Man atrodo, kad tu kartais durnaropių užkandi…