Skausmą duoda meilė

Šaltos tavo akys žvelgia į tolį,
Skverbia kiaurai dangaus mėlį,
tavo mintys bėga nuo manęs,
nes tu žinai, kaip stipriai aš noriu tavęs.

Atleisk, niekada nenorėjau mylėti tavęs,
Atleisk, kad aš taip noriu gailėtis savęs,
Kad prisiminus tave man šiurpsta oda,
Kad kiekvieną naktį noriu turėti tave šalia.
Atleisk, kad negaliu paleisti tavęs,
Atleisk, nes tu niekad nesuprasi manęs,
Atleisk, kad tavo lūpos saldesnės už gyvenimą,
Atleisk, kad girdžiu tavo širdies dūžius pro šaltinio čiurlenimą.

Mano akyse- šaltinio vanduo.
Ir jaučiuos lyg prie medžio pririštas šuo.
Tarp tų nebylių, skausmingų raudų,
Girdi lūpose milijonus maldų.
O tu grįšk, aš lauksiu,
kaip gyvybė laukia mirties,
O tu grįšk, aš lauksiu,
Ir niekad neprarasiu vilties.

Tavo rankos su ugnies deglai,
ir tu juos taip arti laikei.
Man karšta, degu tarp tų liepsnų,
Prašau, liepsnok ir tu kartu.
Bet tavo akys- šaltas, baltas sniegas,
Vyzdžiuose-beribis niekas.
Akimirka buvai tu galbūt ir mano,
ir visą amžinybę likau su skausmu savo.

Ką duos badaujančiam duonos trupinėlis?
Ką duos ištroškusiam lietaus lašelis?
Manai, tai duoda laimę?
Ne.
Skausmą duoda meilė.