Kaip nepatinka įsivaizduoti,kad gali dar būti šalia.

Skaudėjo nuo begalinio lašnojimo.
Drėgmei skverbiantis,
Vyto kaulai.
Byrėjo it aguona,
Rugpjūtį tarp žalių marių, vėjui pučiant.

Ir tą vakarą,
Aš tavo dūmas į plaučius,
It nupešta žąselė,
Be savo apdarų...
Esu ten, su tavim.
Bet ir čia.
Ir taip nebelieku jau niekur,
Išgaruodama su šešėliu iš saulės.
Tik pelenai palikę-kaip tuščia skrynelė,
Kurioje kadais man grodavai.