Knibždėte knibžda apgaulės

„Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“
Ludwig Wittgenstein

Karšta vasaros diena. Kaip ir kiekvieną savaitgalį atvažiavome (aš, mama ir tėtis) į kaimą. Be senelių, kurie ten gyvena, šįkart buvo susirinkę ir daugiau giminių. Tiesa, dauguma jų jau ruošėsi greitai vėl sėsti į mašinas ir važiuoti į netoliese esančio miestelio turgų. Girdėjau tėvus kalbant, jog ten galima nusipirkti pigios ir geros mėsos.,, Parduotuvėse į mėsą prideda visokių chemikalų, nitratų ir dar velniai žino ko. Turguj – tikra mėsa, iš kaimo“.
Kaime pasilikau vienas. Nesinorėjo vėl grįžti ten, kur knibždėte knibžda žmonės, į miestą. Čia net oras man atrodo kitoks – tikresnis. Nors... Liko viena mašina, turbūt tėvas paliko ją simboliškai – visi lyg tyčia susigrūdo į kitus du automobilius. Atsinešiau iš namų butelį raudono limonado ir krestelėjau ant sėdynės. Pasirodo, buvau ne visai vienas. Keliuku, vedančiu trobos link, kaip tik ėjo metais už mane jaunesnė pusseserė Saulė. Tiesą sakant, žinojau, kad ji mane pamatė, bet vis tiek sėdėjau mašinoje ir nukreipęs žvilgsnį į tuščią vairuotojo sėdynę elgiausi taip lyg jos nebūtų. Tuomet pati priėjo prie atvirų mašinos durų ir mes pasisveikinome.
- Galvojau, kad likau čia viena.
- Na, aš irgi taip galvojau... Pasirodo, ne taip jau lengva pabėgt nuo kitų žmonių, ar ne?..
- Gal nori limonado? – staiga pasiūliau, kad ji nepagalvotų, jog noriu jos išvengt.
- Ačiū, šiandien labai karšta.
- Taip, kaip reikiant prikaitino.
Išlipau iš mašinos ir padaviau jai butelį.

Troboje nuo pečių tarsi didelė našta nukrito, taip maloniai vėsu. Lauke oras pavirtęs į pulsuojančius raumeninės širdies virpesius, o čia, viduje, buvo tylu ramu, oras stovėjo vietoje. Norėjosi tiesiog atsiplaiduoti.

Kažkada paklausiau mamos, ar vyrams galima vesti savo pusseserę. Atsakymas buvo neigiamas.,, Ne, jokių giminių vesti negalima, nebent labai tolimas. Tai būtų nuodėmė“. Bet man patiko Saulė – drąsi, linksma, pasitikinti savimi, aiškiai galima buvo suprasti, jog jai nerūpi, ką kiti žmonės galvoja apie jos elgesį. Norėjau jai tai prisipažinti, bet... Nežinau, ką Saulė galvojo apie mane, bet kai paliečiau jos ranką, pajutau teigiamą atsakymą. Provokuojanti ir patenkinta savimi šypsena – nekantraudamas paliečiau ją savo lūpomis. Tikras bučinys! Jos lūpos buvo raudonos (nuo limonado?). Tačiau toliau eiti neleido, nors ir norėjau pažinti kuo daugiau jos įkaitusio ir drėgno nuo prakaito kūno. Nesupratau, kodėl ji to nenorėjo, tačiau prisiverčiau pasitenkinti tuo, ką pasiekiau. Vis tik buvo malonu. Ir keista, nes nieko neatsitiko. Vėliau naktį galvojau: kodėl tuomet negalima bučiuotis su savo pusseserėmis? Kodėl negalima jų vesti? Tegul visi galvoja, kaip tik nori. Ir tegul jie kalba kaip tik nori. Tačiau kiek dar tokių pat kaip aš tyli, nes jiems patinka tylėti apie tai, kaip jie padarė kažką, apie ką negalima kalbėti. Tiesą sakant, ir tegul sau tyli, man malonu manyti, jog aš toks vienintelis.
Mes gulėjome ant sofos apsikabinę. Pakeltose aukštyn ir spindinčiose nuo saulės akyse bandžiau įskaityti hieroglifais išvedžiotą jos sielą. Apie ką ji dabar galvoja. O ji... Tarytum nieko nebuvus Saulė pakilo ir išėjo. Taigi, tokios jau jos...

Vakare grįžus namo kartu su tėvais sėdėjome įsitaisę priešais televizorių. Gyvenome penktame aukšte. Arčiau dangaus, arčiau saulės, atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Visa tai tik miestietiškos apgaulės. Dangaus vietoje tėra baltai tinkuotos lubos, o per langą matosi tik kitas raudonplytis daugiaaukštis. Todėl belieka spoksoti į televizoriaus ekraną – langą į pasaulį.
Tėvai sugulė į lovas. Niekada neužmigdavau tol, kol galvoje nesibagdavo įvairiausios mintys. Tąkart mane apėmė neramus jausmas, jog Saulė galėjo ir tebegali papasakoti apie tai, ką veikėme kaime. Visada ryškiai demonstruojamas nerūpestingas elgesys tik patvirtina, kad jai išties nerūpi, ką kiti pamanys. Bet grįžus tėvams ji pliauškėjo visai ne apie tai, tik domėjosi, kokių pažįstamų sutiko turguje, kaip sekėsi derėtis ir panašių banalybių. Jos padeda, kai reikia ką nors nuslėpti, kai tyla gali sukelti įtarimų.
Greičiausiai apie tai ji niekada net neužsimins. Vis dėlto net jei Saulė apie tai prabiltų, ar jie patikėtų?.. Įtikinėjau save, jog neverta nerimauti. Jei norėčiau, aš viską paneigčiau. Užtektų vienintelio,, Ne“, nes jei pradėčiau teisintis, tai reikštų mano kaltę. Tačiau man visa tai patiko, o kiti to nesupras. Žodžiais šito nepaaiškinsi. Juk žodžius išrado tam, kad galima būtų išsisukinėti, apgaudinėti, meluoti, pūsti muilo burbulus, kalbėtis apie orą ir pan. Tiesa yra ir taip aiški.