Ant mano plaštakos plaštakė nusileido
tamsoj palikus žiedą tyli, tyliai virpa
širdis maža, kai blaškos gailios mintys
drobulėmis sparnų – delnai miražų pinklės.
Diena trumpyn palikus guoliui vietos
prispaudė tošele baltų beržynų guotą,
ties guočių tilteliu girdžiu plaštakės juokias -
ties vakaru randu randuotą tėvo luotą.
Ir tarp kritimo saulės vėjui kylant kalnu -
imu slydimo pagreitį duobelės gylėn,
kai plaštakoj palšta plaštakė tyli -
dienos pastoliuose kertu likimui kylį..