Kelionė į praeitį

Staiga aš sustingau. Man sutemo akyse. Prieš mane buvo tik juoda spalva. Aš negalėjau pajudėti. Staiga pamačiau tiesiai į mane lekenti traukinį. Jis lėkė labai dideliu greičiu. Aš nesugebėjau pasitraukti į šoną... Milžiniškas šviesos blyksnis ir aš atsidūriau mūšio lauke. Maži gražūs nameliai degte degė. Toleliau už namelių upelis buvo raudonos spalvos. Saulė taipogi raudonos spalvos. Aplinkui visi žudo vienas kitą. Prieš pat mano akis suaugęs žmogus katik negailestingai įsmeigė peilį mažam vaikui į krutinę. Po visą dangų skraido strėlės, peilei ir kraujas vietoj lietaus. Pačiame viduryje žydėjo sakura, bet dabar nuo jos byra žiedai. Vos tik jie pasiekdavo žemę pavirsdavo pelenais. Prie pat medžio prisiglaudus sėdėjo maža mergaitė. Jos akyse baimė. Per jos skruostus bėga ašaros. Viena po kitos jos krinta ant kruvinos žemės. Tą mergaitė man lyg ir pažystama. Jos akys buvo tokios pat kaip ir mano. Aš baisiausiai įsigandau. Juk tai aš... ketverių metų. Staiga prie manęs pribėgo berniukas. Jam buvo apie dešimt metų. Jis prisėdo šalia manęs ir tyliai pasakė:
  -Mira, viskas bus gerai... Eime, - aš atsistojau ir paėmiau jį už rankos. Pagal mano akis buvo matyti, kad aš su juo jaučiuosi saugiau. Viena po kitos strėlės pralėkdavo virš mūsų galvų. Ir štai viena strėlė kuri buvo prie pat manęs. Staiga berniukas atsistojo priešais strėlę ir atsiklaupęs prispaudė mane prie krutinės. Strėlė persmeigė jo nugarą ir smaigalys išlindo kitoje kūno pusėje. Strėlė persmeigė ji kiaurai. Aš buvau sutrikusi. Staiga ant mano mažų rankyčių užtiško kažkas šilto. Aš ištiesiau rankelės ir ant jų pamačiau raudoną kraują. Dirstelėjau į berniuką. Jis pakėlęs galvą nusišypsojo ir tyliai tyliai tarė:
  -Aš atlikau savo pareigą, Mira. Mažyle, aš nenoriu, kad tu žūtum. Pažadėk man, kad tu liksi gyva.
  -Dodži, ne, -pasakiau aš. Per mano veidą ritosi krikštolinės ašaros. Aš kruvinom rankom apkabinau berniuką ir nepaleidau jo. -Dodži pažadėk... pažadėk... k-a-d gyvensi... pažadėk.
  -Juk tu geriau nei kas nors kitas žinai, kad pažadus būtina tęsėti, bet kad tau būtu ramiau pažadu pasistengti išgyventi. Aš pažadu, -pasakė berniukas ir sau nuo kaklo nusitraukė juoda virvutę, o ant jos buvo mėlynas delfinas. -Mira, siek savo tikslų. Linkiu tau didelės sėkmės. Jeigu man pavyks išgyventi... Aš tave susirasiu. Imk pakabuką. Pagal jį aš tavę susirasiu. Sėkmės Minaka...
  Tai buvo paskutiniai berniuko žodžiai. Aš dar ilgai laikiau pakabutį rankoje. Dar sykį stipriai apkabinau berniuką ir tyliai tyliai ištariau jo vardą. Po to mane vėl apsupo tamsa. Iš niekur vėl atsirado traukinys. Tik šį kartą jis lėkė dar greičiau. Man pasukti į kitą pusę pritrūko laiko.
  Aš pramerkiau akis. Į mane didelėm melsvom akim spoksojo Karin. Ji tyliai pasakė:
  -Minaka atsigavo...