Bet neliūdėk, manoji Motule

Laikas atėjo senas dienas
Užkloti balta drobule,
Sudeginti praeitį,
Išbarstyti pelenus
Į prisiminimų kertelę.

Saulės jaunatis pažadino žemę,
Rytas atėjo, kviečiantis praskleisti
Permainų gėlę
Į metamorfozių ryškiąją šviesą.

Bet neliūdėk, manoji Motule,
Nežus tavasis sūnus.
Ir aš norėčiau
Pasinerti į srauniąsias vaikystės upes,
Šokti į purslotas paauglystės bangas.

Bet jau kviečia mūšin mane
Gyvenimo ciklo Šiaurinė žvaigždė.

Žinau, kad sunku tau paleisti
Jauną paukštį iš šiltųjų sparnų,
Tačiau jau metas jam skristi
Į  būties verpetų
Plačiąsias  dausas.

Ir išjojo bernelis į gyvenimo karą,
Sugniaužti į kumštį savąją laimę,
Paimti į glėbį 
Širdies nuostabią mergelę.

Bet nesijaudink, mieloji Motule,
Nemirs tavasis sūnus.
Visada žinoki, Motuže,
Kad kartą jo siela buvo draskyta,
Kad kartą širdis jo pūliais kraujavo.

Bet aš lyg Bulgakovo šuo*-
Niekada  bedugnen nekrisiu.

Ir sutiks  bernelis pilna pavojų kely,
Didingosios bangos
Į aštriabriaunias uolas jį daužys.
Klastingos grobuonės
Plėšys jo protą, jausmus bei mintis.

Bet šis kareivis stiprus,
Kančios žaizdas  nuplaus jis skausmo ugnim.
Parlėksiu su skydu,
Prižadu-negrįšiu ant jo. 

Bet neliūdėk, manoji Motule,
Nežus tavasis sūnus.
Ir aš norėčiau
Pasinerti į srauniąsias vaikystės upes,
Šokti į purslotas paauglystės bangas.

Bet jau kviečia mūšin mane
Gyvenimo ciklo Šiaurinė žvaigždė.


*Alegorija į Michailo Bulgakovo apsakymą „Šuns širdis“.