Sezonai

Vasara

Šviesa. Šiluma. Jaukumas. Saulės spinduliai. Tą vakarą ji atrodė kaip saulė danguje, tokia šviesi ir viliojanti, kerinti savo šiltais spinduliais. Kaip narkomanas heroinu, taip jis ta saule užsikrėtė. Jis suvokė pasekmes. Jam buvo nusispjaut.

Ruduo

Jie ėjo neskubėdami, neaišku kur, ir neaišku ko. Jie nieko nesiekė, gal tik pabėgti nuo įkyrėjusios kasdienybės. Aplinkui buvo taip gražu, kad net beprasmiška tai aprašinėti. Slėnis buvo pilnas rūko, pro kurį stulpu skverbėsi pilnaties mėnesiena, šią sceną apšviesdama kaip prožektorius.

Ji užmigo. Jos kvėpavimas buvo toks tykus ir raminantis, skleidžiantis neapsakomą šilumą ir jaukumą. Jis jautė jos širdies plakimą, tokį artimą ir raminantį.

Jam tai buvo šventa. Jis bijojo tai sugadinti.

Ale tipo Žiema

Jis skriejo viena linksmiausių upių, kokių tik galima rasti Lietuvoje. Nors buvo dar ankstyvas sausis, o temperatūra dar nesiekė pliuso, klimato sąlygos visiškai netrukdė mėgautis dar nepabudusia, hibernuojančia gamta. Atvirkščiai, pora patirtų overkilių šokant  dviviete Vista nuo neproporcingai aukšto krioklio jį tik prabudino ir sušildė. Iki trasos pabaigos liko tik kilometras.. Atrodo, jau viskas pasibaigs be nuotykių..

O už posūkio jo laukė slalominis ruožas. Aukštos bangų keteros stiebėsi į dangų, lyg norėdamos pakeisti savo prigimtį, atsiplėšti nuo gimtosios upės, pabėgti nuo savo realybės.. Gal akmenys, kuriuos tos bangos be perstojo skalavo, jas išvarė iš proto, tekantį savo eiga vandenį pavertė putomis. Į šias išprotėjusias bangas įlėkė nedidelis polietileninis laivelis..

Kairę, kairę, prieky akmuuuooooo! - jis surėkė savo kolegai, tačiau jo žodžius pabaigė stiprus baidarės smūgis į tą besielį kliuvinį, nepaklūstantį net tūkstančius metų plūstančiam vandeniui.

Laivukas kaip mat atsistojo skersai srovės, o tos pabėgėlės bangos akimirksniu užpildė saloną. Jie dar plaukė, tačiau jau po vandeniu.. Jis žinojo, kas dabar bus, tačiau desperatiškai tikėjosi suvaldyti susidariusią situaciją.

Už trijų metrų baidarė atsirėmė į kitą akmenį dugne, taip besiveržiančiam vandeniui nepalikdama kitos išeities, kaip tik apversti tą polietileninį šipulėlį. Jis sėdėjo priekyje, ir kažkodėl neskubėjo traukti kojų iš atramų. Jis dar vylėsi susidraugauti su stichija, kuri šią akimirką viešpatavo. Ką tu..

Akimirksniu apvirtęs laivas jį prispaudė po vandeniu, užlaužtą įstrigusią koją ir visą jo kūną nenumaldomai spausdamas prie dugno ir daužydamas į akmenis. Jam buvo visvien. Jis pagalvojo: „Hm.. Šį reiškinį reiktų laikyti normalia plaukimo dalimi, ar jau būtų galima skaityti, kad skęstu? „ Fizinis skausmas ir tas faktas, kad rytoj reikės į darbą eiti visam subintuotam, jo visiškai negąsdino. Tačiau..

Tą akimirką prieš jo akis šmėkštelėjo ta beprotiška rudens mėnesiena, ir jos tykus kvėpavimas, kuris kaip mat pralaužė ciniškumą susidariusiai situacijai. Jame vėl gimė viltis, nors ir beviltiška. Kad tai pasikartos. Dėl to gyventi verta. Dėl to verta atrasti jėgų.

Jis išsilaisvino. Kai išlipo į krantą su beveik 90 laipsnių kampu sulenktu irklu, ir lupo nuo savęs drėgną neopreną, kad galėtų  apžiūrėti sumušimus, suprato, kaip jis save apgavo. Dvigubai. Viltis – kvailių motina. O jis – jos sūnus, vis nuo to nukenčiantis.

Pavasaris

Keletas minučių po penkių ryto. Laisvės prospektu juda metalinis varžtelis. Jam rimtai nesimiega. Jis nenori nieko daugiau, tik dirbti, dirbti sunkiai ir daug, kad apie nieką daugiau negalvotų.  Jam patinka tokiu metu važiuoti į darbą, kuomet gatvės dar tuščios, o visas miestas lyg numiręs.

Tačiau...

Jis vėl supranta, jog bėga pats nuo savęs. Bėga jau trečias mėnuo, ir nieko pakeisti negali.

Jis nė pats nepastebi, kaip sužemėja pavara, o akseleratorius tiesiog prilimpa prie dugno. Tas horizontas.. Taip norėtųsi atsiplėšti nuo šios žemės, pakilti nuo šios kvailos planetos, kaip tos bangos trokšta pasprukti iš upės slalomo ruože. Dingti. Raminkis, žmogau, suimk save į rankas. Ateis laikas, pats pradingsi, net nereikės benzino veltui degint, ir nelaimingų eismo įvykių statistikos gerinti..

Jis suima save į rankas, tačiau ką toliau daryti, nežino. Jam nieko kito nelieka, tik bėgti toliau..

Jis supranta, kad tik sezonų kaita neša gyvybę. Jog mes galime suvokti, kas yra šilta ir jauku tik tuomet, jei gerai žinome, kas yra šalta ir žvarbu. Jo galime žinoti, kas yra palaima, tik tuomet, kai gerai pažįstame skausmą. Tai protinga, tačiau visiškai neguodžia..