Mintis - noro pasekmė

Mintis yra noro sužadinta pasekmė. Todėl žmogus galvoja apie tai ko jis nori ir negalvoja apie tai ko jis nenori. Pavyzdžiui, jis niekada negalvoja apie mirties dieną, o atvirkščiai, visada galvoja, jog jis amžinas, nes nori tokiu būti.

Bet protas dar turi ypatingą vaidmenį – tai galimybė padidinti norą. Jeigu žmogus turi mažą norą, kuriam nepakanka jėgų save išreikšti ir priversti jį įgyvendinti, tai žmogus, galvodamas apie šį norą, gali padidinti ir išplėtoti jį iki tokio lygio, kad jis pradės reikalauti savojo išpildymo. Vadinasi, noras yra pagrindas, žmogaus esmė, o mintis jam tetarnauja.

Jeigu noras didelis, jis viešpatauja mažesniems norams. Ir jeigu žmogus nori padidinti kokį nors mažą norą, gali tai padaryti pastovių minčių apie jį pastangų dėka. Ir tiek, kiek jis galvos apie tą norą, tiek tas noras ir padidės.

Kuris noras vertas tokių pastangų? Gamta sudaryta kiekybinės-kokybinės piramidės principu: negyvoji, augalinė gamta, gyvūnija, žmogus ir aukščiausia, visa kurianti Gamtos jėga. Kuo aukštesnė kokybė – tuo mažesnės kiekybės reikalauja. Lygiai tokia pati yra ir žmogaus norų gradacija: negyvasis noras (todėl, kad pastovus) – maistas, pastogė, potraukis priešingai lyčiai, augalinis – turtų troškimas, gyvūno lygio – garbės, valdžios, pripažinimo siekis, žmogaus – žinių troškimas, ir penktasis, aukščiausias – dvasinis siekis.

Kiekviena aukštesnė kokybė talpina savyje visą žemiau esančią kiekybę, todėl akivaizdu, kad norint išpildyti visus savo norus, reikia rinktis aukščiausią, dvasinį siekį, kuris, beje, mums reiškiasi, jeigu jau reiškiasi, kaip pats mažiausias, niekingiausias, nereikšmingiausias iš visų. Taip yra todėl, kad žmogui yra skirta sąmoningai rūpintis šiuo noru, nes tokių pastovių minties pastangų dėka, jis padidins dvasinį norą iki tokio lygio, kad šis pradės vyrauti virš visų kitų. Tai yra Žmogaus užduotis.